Karnavalai be kaukių

Po knygų mugės Parodų rūmų stotelėje laukdama troleibuso išsitraukiau liesiausią (ir vienintelį planuotą) grobį, atsiverčiau pirmąjį eilėraštį ir tą pačią akimirką supratau, kad rankose laikoma knyga – puiki. Nes negali kitokia būti, jei pirmasis dalykas, kurį perskaitai atsivertusi, yra vienas mylimiausių eilėraščių, ir net jei visi likę knygos puslapiai būtų tušti ar priskrebenti pradinuko, to pirmojo man užtektų vardinant mėgstamiausias knygas sakyti „apie eilėraščius kalbant – „Karnavalų mėnuo“…“.

Ilzė Butkutė yra turbūt vienintelė autorė, kurios kūrybą skaitydama negaliu negalvoti apie už eilučių slypintį žmogų. Priklausau grupei masinei psichozei pasidavusių žmonių, kurie facebooke seka Ilzę ir skaito kiekvieną jos įrašą, apie ką jis bebūtų – griūvančią Maximą, padėtį Ukrainoje, puponautus, kates ar vyriškų šlepečių vienišoms moterims pirkimo naudą. Ir toje internetinėje smėlio dėžėje kapstydamasi vis pagalvoju – kokia spalvinga asmenybė. Ir kaip būtų įdomu tokį žmogų sutikti realybėje, nes stebėdama per dvigubą – savo ir jos – skaitmeninę kaukę niekaip negaliu suprasti, ar šiuo žmogumi labai žaviuosi, ar labai stebiuosi. Skaityti eilėraščius ir jais mėgautis šitas nesupratimas niekaip netrukdo, tačiau moteriškas smalsumas kartais neduoda ramybės. Ypač dėl to, kad Ilzė paneigia mano nežinia iš kur galvoje atsiradusį įsitikinimą, jog laimingi žmonės yra labai neįdomūs ir jokios dėmesio vertos kūrybos iš laimingų galvų bei širdžių neatsiranda.

Rašau tiesiog „Ilzė“, lyg apie kokią seną pažįstamą kalbėčiau, su kuria bandeles pienu užgerdamos kartais pavalgom, atrodo, knygos autorę reikėtų gerbti, rašyti bent jau „I. Butkutė“, mokykloje už rašinėlius minint kokį Vincą vietoje Putino ar Salomėją vietoje Nėries būčiau susilaukusi mažų mažiausiai isteriško mokytojos moralo, bet negaliu kitaip. Ir ne tik dėl internete susikūrusios iliuzijos, jog žmogus – „savas“, kai facebooko sienoje nuolat matai taip atvirai su pasauliu bendraujantį vardą, nejučia imi jausti kažkokį keistą (ir niekuo nepagrįstą) artumą. Tekstai, apie kuriuos dabar mąstau, man liko pernelyg giliai, jaučiu itin asmenišką santykį su jais, todėl jų autorę vadinti vardu atrodo vienintelis deramas būdas apie juos kalbėti. Lygiai taip, kaip kalbėdama apie mylimiausias grupes vardais vadinu jų vokalistus, kaip į pagimdžiusią moterį kreipiuosi ne vardu, bet „mama“ – ne iš nepagarbos ir bandymo jaustis tiek pat svarbia kaip jie, atvirkščiai – iš didelės pagarbos, tokios didelės, kad atskiro, gal net visiškai svetimo, žmogaus dalį įsileidi lyg brangiausią dovaną ir nešiojiesi kažkur slapčiausioje vietoje galvoje.

„Karnavalų mėnuo“ labai trumpas, už trumpiausią vasarį trumpesnis, ir perskaityti visą knygą man prireikė pusvalandžio gulint vonioje. Žinoma, poezija – labai specifinis reikalas, jei prozą vieną kartą perskaitei, padėjai į lentyną ir užsidėjai pliusą „skaičiau“, tai prie eilėraščių nuolat tenka grįžti, jie skamba galvoje, žodžiai veliasi aplink liežuvį, o lentynoje stovinčios poezijos knygos vis atsiverčiamos dar kartą patirti tą mažą žodžiais užkoduotą stebuklą. Ilzės stebuklas dvigubas: jos žodžiai neįprasti, reti, galėtum pamanyti, jog rašydama eilėraštį ji sėdi atsivertusi sinonimų žodyną ar kokią senovinę knygą ir ieško keisčiausiai skambančio, mažiausiai girdėto, dar nespėto nuvalkioti. Galima ilgai ginčytis, kas svarbiau gyvenime – forma ar turinys, išvada greičiausiai vis tiek būtų tokia, kad jie neatsiejami vienas nuo kito, vertingi tik dviese, bet Ilzės eilių forma mane užburtų net be turinio. Jos žodžiai grakštūs it gotikinės katedros, švyti lyg nupoliruoti, skamba kaip tobuliausia simfonija, jais ji žaidžia lyg Vilniaus paauglys rusiškais keiksmažodžiais, ir niekaip negali suprasti, iš kur tiek žodžių atsirado – atrodo, be jokių pastangų fiordai, kormoranai, fosforo gėlės ir alveolės sulimpa su pažįstamais, bet naują skambesį įgaunančiais kasdien vartojamais raidžių kratiniais, ir aš kartais pamirštu, kad skaitau tekstą, turintį mintį, prasmę ir idėją, man norisi tik džiaugtis tuo skambesiu, volioti žodžius mintyse, kartoti lyg mistišką nieko nereiškiantį užkeikimą, lyg lietuviškos sutartinės nuolat kartojamus realios prasmės neturinčius žodžius. Žmonės, būna, stato lentynose už stiklo į garbingiausią ir matomiausią vietą porcelianinius servizus, o aš norėčiau Ilzės žodžius taip pasistatyti.

Man patinka tie tekstai, kurie nevaržomi skyrybos ženklais. Įsiterpia koks brūkšnys ar klaustukas, bet visą eilėraštį gali įkvėpti vienu kartu, tada norisi kaip galima ilgiau nekvėpuoti, kad įsigertų, kad kuo daugiau viduje pasiliktų, nusėstų plaučiuose, ir raidės savo mažomis kibiomis kojytėmis spėtų ten prisitvirtinti. Aš šiaip nesu linkusi medituoti prie tekstų, šiuolaikinė skubėjimo kultūra paliko savo žymę, ir man norisi visko kuo greičiau, kuo stipriau, kuo vikriau, ir tie vieno įkvėpimo eilėraščiai patenkina greito maisto (net sielai) poreikį, gavai į dantis tabletę, ir toliau gali bėgti, tik štai tabletė – lėto veikimo, ne McDonalds mėsainis, apgaunantis skrandį tik pusvalandžiui, ir Colos nepaduota, kad lengviau gerkle slystų. Mintyse vis prabėga vilkės su savo vilkiukais, nekvėpuojančios naktys, plikytos kavos kvapas, įsimylėję miestai ir niekad nesukurtos Itakės.

Kai jau maniau, kad užbaigiau knygą, radau pamirštą sakinį, tokį nedidelį dvigubą post scriptum, apie kates. Nebuvo nė kiek netikėta, bet buvo labai malonu. Pirmasis – visiškai paprastas, sakytum net vaikiškas, ypač lyginant su tąja nublizginta, taip kruopščiai atrinkta kalba visoje knygoje. Bet toks gyvas ir toks tikras, kad net norisi apsikabinti savo katę ir tyliai jos paprašyti „pažadėk man, kad tu niekada niekada neišeisi“. Tai būtų kvaila, visi mes anksčiau ar vėliau išeinam, tame laikinume bei trapume ir glūdi didysis gyvenimo grožis, bet net tai žinant vis tiek norisi kažkur tamsiam kamputy nubraukti ašarą. Ne iš išgąsčio. Iš ilgesio. O tada pateikiami du klausimai su atsakymais, lyg koks D.U.K. skyrelis, taip reikalingas šiais laikais, kai informacijos šiukšlynai nuolat beldžiasi per ausis, akis, burną ir visas kitas kūno ertmes. Ir skaitydamas šypteli ir prisimeni, kad egzistuoja ir gyvenimas po knygų, ir su šypsena užverti tokį stebuklingą, o tuo pačiu tokį paprastą karnavalų pasaulį.

About these ads

Tags: , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

Follow

Get every new post delivered to your Inbox.

%d bloggers like this: