Gyvenimo prieskoniai: Žemės druska

“Žemės druska” man primena paauglystę, tuos laikus, kai priklausiau katalikiškai organizacijai, iš kurios nusprendžiau pasitraukti, nes ūgtelėjusi supratau, kad nesu tikinti. Žemės druska kažkuriose jaunimo dienose – nepamenu, ar vietinės, ar pasaulinės reikšmės – buvome vadinami mes, jauni žmonės, kurie turėtų nešti tikėjimą lyg vėliavą per gyvenimą. Dabartinis susidūrimas su žemės druska leido suprasti, kad apibūdinimą galima naudoti daug plačiau, visiškai jo nesiejant su religiniais įsitikinimais, bet reiškia jis vis vien tą patį – žmones, nešančius gėrį ir šviesą.

Sebastião Salgado toks apibūdinimas visiškai tinka, ir Wim Wenders filmo pavadinimą parinko itin taikliai. Metęs perspektyvų darbą, jau suaugęs ir šeimą sukūręs Sebastião pasiryžo daryti tai, ką darydamas jautė malonumą: fotografuoti. Nesimokęs to kaip profesijos, negimęs su objektyvu prie akies, jis išdrįso pakeisti savo gyvenimo būdą iš esmės, ir, sako, kai labai nori, tai viskas ir pavyksta – Sebastião istorija visiškai tai patvirtina.

Į kino teatrą ėjau žiovaudama ir šiek tiek bijojau, kad galiu filmo metu užmigti – prisipažinti šiek tiek gėda, bet keletą kartų taip yra nutikę. Kai jau maniau, kad ir šįkart neatsilaikysiu, ekrane pasirodė baltasis lokys ir pasigirdo Sebastião nusivylimas, jog neįmanoma padaryti gero kadro, neįmanoma išgauti jokios kompozicijos, neįmanoma padaryti fotografijos, o ne atvaizdo. Kad ir kiek fotografų darbų būčiau peržiūrėjusi, kiek knygučių perskaičiusi ir su kiek protingų žmonių apie fotografiją kalbėjusi, neabejoju: jei atsidurčiau taip arti tokio žvėrelio, pliauškinčiau kadrą po kadro, net nesusimąstydama apie kompoziciją, foną ir piešimą šviesa. Greičiausiai dėl šios priežasties fotoaparatas man ir tėra tik malonus žaisliukas. Greičiausiai šioje vietoje ir įgauna prasmę filmo pradžia: paaiškinimas, kas yra tas fotografas. Nes Sebastião Salgado – Fotografas iš didžiosios F. Ir tada Dievo užmirštam užkampy jūrų vėplių fotografuoti susirinkę žmonės su fotoaparatais ima ridentis akmenukais, arčiau dvi baisias iltis turinčių gyvūnų, ir man visi miegai išsilaksto, ir į likusius filmo vaizdus žvelgiu beveik varvančia seile, kartais net pamiršdama ir nespėdama perskaityti subtitrų, nes, deja, mano prancūzų kalbos žinių toli gražu nepakanka suprasti, ką tas nuostabus žmogus pasakoja apie savo darbą.

Sakau “nuostabus žmogus”, ne nuostabus fotografas, ne nuostabus menininkas ar dar kas nors, nes esu tikra, jog tik nuostabus žmogus sugebėtų taip fotografuoti. Ir fotografuoti tokius dalykus. Atrodo, iš atsitiktinumo atsiradusi socialinės nelygybės tema – be galo sunki. Sunku net įsivaizduoti, kokius išgyvenimus turi kelti buvimas tuose reiškiniuose, kurie nupiešti Sebastião fotografijose. Nes jei išgyvenimų nekeltų, jei tai būtų spragsėjimas fotoaparato užraktu, bandant pataikyti, tos fotografijos nebūtų tokios geros. Ir filmo režisierius nepasakotų, kaip vis dar graudinasi, žiūrėdamas į kasdien matomą portretą. Jei tų išgyvenimų nebūtų, nebūtų ir kadrų iš keisčiausių pasaulio vietų, liepsnojančių, kariaujančių ir badaujančių kraštovaizdžių. Ir kai stebėdama ekraną jau pradedu galvoti, o kaip galima toliau gyventi, kai matei tai, ką matė jis, į mano klausimą atsakoma: sunku gyventi. Norisi viską mesti, nes nusivylimas žmonėmis ir pasauliu yra per didelis, kad būtų galima toliau jį stebėti taip, kaip stebi fotografas, įsiliedamas į kasdienybę ir pats būdamas vaizduose, kuriuos fiksuoja.

Matęs šitiek žmogiškojo žvėriškumo ir juo persisotinęs, Sebastião nepuola į depresiją, kuri man atrodytų vienintelė įmanoma išeitis. Jis ima keisti pasaulį taip, kaip gali. Pasakojimas apie atsodintus vaikystės miškus priverčia susimąstyti apie savo indėlį į pasaulį: klausimas, ką gali pakeisti vienas žmogus, man kyla labai dažnai, ir Sebastião įrodo, jog gali pakeisti labai daug, jei tik tiki tuo, ką daro, ir savo idėja dalinasi su kitais žmonėmis. Perdžiūvęs ir plyne virtęs vaikystės miškas dėl žmonių tikėjimo atgyja ir vėl ima žaliuoti, ir aš jaučiuosi priversta išsitraukti iš pamirštų sąmonės kampučių visokiausias idėjas apie tai, ką galėčiau padaryti pasaulio vardan, jei tik neužsiciklinčiau savo skeptiškume apie vieno žmogaus neįgalumą pasaulio kontekste.

Aistrą fotografijai, meilę gamtai ir norą tikėti pasauliu, nepaisant matytų žiaurumų, Sebastião apjungė naujausiame projekte “Genesis”. Įprastai gamtos fotografija man didelių emocijų nesukelia, bet šias stebėjau lygiai taip pat susižavėjusi, kaip ir vaizdus iš civilizuotų žemės kampelių. “Genesis” įamžinti tie pasaulio kampeliai, kurie išliko nepakitę, nepaliesti moderniųjų laikų, tokie patys, kaip ir prieš daugybę metų. Ir jei ankstesnieji reportažai kėlė stiprias emocijas, verčiančias mąstyti, kokie žmonės yra žvėrys, tai ši fotografijų kolekcija nesukelia jokių neigiamų išgyvenimų – tik teigiamus, tik grožėjimąsi pasauliu, viltį, kad gyventi gera ir gražu, nepaisant nieko. Ir tai dar kartą įrodo, kad pasaulis yra toks, kokį mes jį matome. Jei nepaleidžiam iš akių ir minčių viso pasaulyje vykstančio siaubo, tas pasaulis tampa baisus ir grėsmingas. Jei nukreipiam žvilgsnį į grožį – viskas staiga persidažo kitomis spalvomis. Ginkdie, neteigiu, jog reikia ignoruoti visus blogus pasaulyje vykstančius dalykus ir apsimesti, jog gyvename vienaragių ir vaivorykščių pasaulyje, jog nėra prasmės visame ankstesniame Sebastião darbe, jog jei užsimerksi prieš blogį, jis išnyks. Anaiptol. Čia visiškai kita tema, čia apie tai, ko bandom ieškoti ir ką bandom kurti. Atsodinti išnaikintą mišką ir aplankyti civilizacijos nepaliestus žemės kampelius suteikia daug daugiau džiaugsmo ir vilties nei sėdėti užsidarius tarp keturių sienų ir verkti dėl neteisybių, vykstančių pasaulyje. Ir ne tik tam verkiančiajam.

Man, kaip moteriai, nuolat nedavė ramybės mintys apie šalia Sebastião esančią lygiavertę filmo heroję – jo žmoną Lelią. Vis pagalvodavau, ar taip galėčiau aš: visiškai atsiduoti kito žmogaus tikslams, nematyti mylimojo mėnesiais, kol jis keliauja po pavojingiausias pasaulio vietas dėl išskirtinių kadrų, auginti kūdikį be nuolat šalia esančio tėvo. Ji turėtų būti beprotiškai stipri moteris – ir beprotiškai mylinti. Man tokia meilė net primena Platono aprašytą idėjų pasaulį, kuriame egzistuoja visi idealūs dalykai, paprastame žemiškajame gyvenime nepasiekiami. Vienu metu jaučiu didelį susižavėjimą šita moterimi ir norą mylėti taip, kaip ji; ir tuo pačiu visišką nenorą atsidurti jos bateliuose, nes įsivaizduoju, kad niekaip šito nepakelčiau, kad nesugebėčiau išbūti idėjų pasaulyje, prarandant tokią didelę dalį žemiškojo.

Rašyti apie Sebastião Salgado yra sunku. Be galo sudėtinga paprastais žodžiais perteikti tai, ką Wim Wenders pavyko parodyti savo nuoširdumu ir tikrumu alsuojančiame filme. Atrodo, jokie žodžiai negali pakankamai tiksliai nusakyti susižavėjimo, kurį kelia Sebastião darbai, įspūdžio, kurį palieka šio šviesaus žmogaus mintys, ir sukrėtimo, kylančio girdint istorijas apie jo darbus. Aš nesu didelė filmų mėgėja, bet “Žemės druską” pažiūrėčiau darkart nedvejodama: tai filmas, įkvepiantis būti geresniu žmogumi ir verčiantis patikėti, kad net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį į gerąją pusę.

Autobiografija apie motiną: Aušros pažadas

Nuolatinės sinchronizacijos kartais verčia manyti, kad negali gyvenime gi būti tiek daug sutapimų. Romain Gary “Aušros pažadą” turbūt būčiau skaičiusi visiškai kitaip, jei nebūčiau porą mėnesių šios knygos brandinusi lentynoje. Bet per tuos mėnesius teko perskaityti porą Alice Miller veikalų, pribaigiau Susan Forward knygą apie toksiškus tėvelius, ir skaitydama autobiografinį Romain kūrinį niekaip nebegalėjau nuvyti minties apie tai, kaip gyvenimą apsunkina žmonės, kurie turėtų jį palengvinti.

Nuo pat ankstyvų dienų mažam berniukui keliami neįmanomai dideli lūkesčiai: jis turi išpildyti mamos neišpildytas svajones, pasiekti jos gyvenimo tikslus. Ir tie lūkesčiai velkasi šešėliu iš paskos net suaugusio vyro gyvenime, nes žodžiais sunkiai apibūdinamas kaltės jausmas, kad motina tiek atidavė ir tiek paaukojo, ir tiek tikėjosi, ramiai gyventi nebeleidžia. Nėra laiko ieškoti savo gyvenimo prasmės, kai ant kaklo pakabinta svetima: brangiausio pasaulyje žmogaus juk nenuvilsi tyčia.

Nereikia bandyti įsivaizduoti, kaip sunku turėtų būti gyventi, kai savastis dar vaikystėje nuvytusi, ir auginamas svetimas daigelis – dar visai neseniai pati tikėjau, jog reikia ne surasti savo gyvenimo džiaugsmą, o nenuvilti brangiausiųjų, įrodyti jiems, kad visos dėl manęs įdėtos pastangos nebuvo paleistos vėjais, kad užaugau tuo, ko iš manęs tikėtasi. Man nesunku tai prisiminti, ir kartais skaitant knygą pasidarydavo labai liūdna, kad dar mažą vaiką įkišo lyg kokį arbūzą į stiklainį, kad užaugtų ne apvalainas, o keturkampis, ir neriedėtų nuo prekystalio; dar pasidarydavo labai pikta, kad suaugusi moteris vaiką matė lyg savo tęsinį, įrankį nevykusiam gyvenimui įprasminti, svajonių išsipildymo pažadą, o ne atskirą žmogų.

Bet knyga – apie motinos meilę. Nebrandžią, neprotingą, tačiau labai didelę ir stiprią, tokią, kuri priverčia prieš mirtį parašyti krūvą laiškų kariaujančiam sūnui, kad liūdna žinia jį pasiektų tik po karo, kai mirties smulkmena nebegalės jam trukdyti siekti tikslų. Tokią, kuri visiškai save užmiršta, ir kasdien sūnui patiekdama ant stalo mėsos gabalą, tvirtina, jog dėl sveikatos pati negali valgyti riebalų, o tada pasislėpusi švariai išvalgo visą po mėsos keptuvėje likusį aliejų. Kuri prie lovos iki pat mirties laiko vaikišką apdovanojimą, žadantį didžią ateitį – nesvarbu, kad didžios ateities perspektyvos su apdovanojimu visiškai nesusijusios. Ir kuri priverčia vaiką, net kai jis gyvena suaugusio žmogaus kūne, nuo gyvenimo gintis humoru, kad nebūtų per sunku.

Pats Romain ne kartą knygoje užsimena apie savo humoro jausmą, kurį aplinkiniai neretai vertina skeptiškai. Tą humoro jausmą įsimylėjau neišmylimai: pasakojimai apie suvalgytą kaliošą, apie tai, kaip Romain vos nenužudė Hitlerio ir nepakeitė pasaulio istorijos, apie trumpiausią pasaulyje meilės romaną iki šiol skamba galvoje kaip kažkas genialaus. Bandžiau tas istorijas papasakoti knygos neskaičiusiam – nepavyko, nesugebu, negaliu pati atkartoti to, kas šitaip vykusiai į žodžius sudėta ir verčia juoktis, nors reikėtų liūdėti. Ir mokėjimas pasijuokti iš savęs, pasijusti vunderkindu, absoliučiai neturinčiu klausos anei balso, įsitikinimai, jog tavo balsas paklydo kito žmogaus gerklėje, kasdienis sąsiuvinių pildymas genialiais literato slapyvardžiais – knyga paliko daugybę mielų prisiminimų, vis suskambančių įvairiausiomis užuominomis. Sudėtinga būtų jas visas išvardinti – per daug, kad sutilptų į darbinę atmintį, kad nerizikuočiau ko nors nepamiršti.

Ir, kaip įprastai būna, po didžiausia ironija ir juokingiausiais pokštais slepiasi didžiausias liūdesys, kartais prasmunkantis pro cenzūros vartelius ir pasirodantis visiems. Senokai nustojau rinkti kabinančias citatas iš įvairiausių knygų, bet “Aušros pažade” keletas eilučių pernelyg surezonavo su kažkur pasislėpusiu asmeniniu liūdesiu:

Beje, jau būtų laikas pasakyti teisybę apie Fausto bylą. Visas pasaulis įžūliai melavo šia tema, o Gėtė – labiausiai už visus, genialiau už juos, norėdamas užtamsinti tą reikalą, paslėpti nemalonią tikrovę. Čia ir vėl tikriausiai turėčiau patylėti, nes jeigu ir esama ko nors, ko daryti nemėgstu, tai, žinoma – atimti iš žmonių viltį. Ir vis dėlto – juk tikroji Fausto tragedija yra ne tai, kad jis pardavė sielą velniui. Tikroji tragedija – tai, kad velnio, kuris galėtų nupirkti tavo sielą, nėra.

Nėra pirkėjo. Niekas neateis tau padėti sugauti paskutinio kamuoliuko, kad ir kokią didžiulę kainą už tai pasiūlysi. Yra daugybė šarlatanų, kurie dedasi esą pirkėjai, jais apsiskelbia, ir nesakau, kad su jais negalima naudingai susitarti. Galima. Jie siūlo tau sėkmę, pinigus, minios liaupses. Tačiau tai bergždžias darbas, ir kai vadiniesi Mikelandželu, Goja, Mocartu, Tolstojumi, Dostojevskiu ar Malro, numiršti negalėdamas atsikratyti jausmo, jog kurpei bakalėjos gaminius.

Nes svetimos svajonės niekada nesugebėsi išpildyti iki galo, visada bus per mažai, visada bus galima geriau, o kažkur viduje dar grauš ir ne visai suvokiamas kirminas, primenantis, kad gyveni ne savo gyvenimą, kad tau patiktų, pavyzdžiui, piešti – net jei “dailininkai miršta skurde” ir net jei savo paveikslus po to tenka kuo greičiau išmesti iš namų; kad gyvenimo aušroje duoti pažadai gali lydėti iki pat saulėlydžio, visai nesvarbu, kad pasižadėjai net nesuvokdamas, ką darai ir ko iš tavęs tikimasi.

Tamsūs kibergyvenimo žaidimai

Kartais gali atrodyti, kad internetas pajėgus atstoti pasenusią realybę. Internetu galima kalbėtis su žmonėmis, esančiais už tūkstančių kilometrų, internetu galima dirbti, internetu galima žiūrėti naujausius filmus ir klausytis mėgstamiausios muzikos… Net į parduotuvę nebūtina išeiti, dažnai tai būna vienintelis mano savaitgalio žygdarbis, – maisto gali užsisakyti internetu, ne tik atšalusią picą iš tinklinės picerijos, bet ir mandarinų ar pomidorų – tualetinio popieriaus, beje, irgi. Neišeinant iš namų galima gyventi, bendrauti, mylėti, nekęsti, išgyventi anksčiau tik muilo operose stebėtas dramas… Apie tokias dramas ir pastatytas “Tamsos žaidimas”, režisuotas D. Rabašausko.

Prasideda viskas taip, kad kyla mintys, gal nevertėjo eiti į spektaklį, apie kurį žinau tik tiek, kad tai spektaklis. Scenoje jokio įspūdžio nedaro akiniuoto bernioko pasipasakojimai apie tai, kaip jis ką tik “pasidulkino” su kažkokia mergina. Turbūt darausi snobė, kuriai norisi rafinuoto meto, nors net žodžio “rafinuotas” reikšmės tiksliai paaiškinti nesugebėčiau. Bet po keleto minučių istorija pasidaro įdomesnė: akiniuotas makaronų kabintojas, neapsispręsdamas, ką atsakyti į pabudusios merginos klausimą, mintimis grįžta į praeitį, ankstyvą keturiolikmečio paauglystę, ir žiūrovai sužino apie tamsos žaidimą, kurio žaidėjai nebūtinai žino, kad kažką žaidžia.

Tamsos žaidimas pristatomas teatro būrelio vadovės, ir ši spektaklio scena man pati mieliausia, mintyse nenustoju galvoti apie teatrą tokį, kokį aš jį pažįstu, kokį anksčiau pažinojau, kaip tas pažinimas dėl įvairių patirčių kinta, galų gale ima suktis mintys apie tai, koks visas gyvenimas yra panašus į teatrą kaip žaidimą; ir nusistatymo prieš “paauglišką” spektaklį lyg nebūtų buvę. Nikas – spektaklio svogūnas, nusilupantis nuo savęs vieną sluoksnį po kito – teatrinį žaidimą nusprendžia perkelti į alternatyvią realybę, tą, kurioje gali būti kuo tik nori, kuri taip gerai pažįstama ir tuo pačiu nepažįstama nei kiek, kurioje jei ir žaidi tu, niekada nesi tikras, ar tuo pat metu nėra žaidžiama ir su tavimi.

Mažytėje scenoje veikia tik keturi žmonės, kartais keičiantys savo vaidmenis, kalbantys kito žmogaus lūpomis ar pasakojantys svetimas istorijas. Vienintelę Dovilę Šilkaitytę buvau mačiusi scenoje anksčiau – labai nustebau, kokiomis spalvomis ji sušvito. “Pagalvinyje”, atrodo, buvo nereikšmingas personažas, man nepadaręs jokio įspūdžio, net sukėlęs lengvą antipatiją, o “Tamsos žaidime” atsiskleidė įvairiausiomis spalvomis, tiek teatro būrelio vadovės, tiek Niko motinos vaidmenyje. Paauglius įkūnijantys aktoriai savo darbą atliko nuostabiai: žiūrint spektaklį net buvo kilusi mintis, kad stebiu jaunučių aktoriukų pirmuosius žingsnelius teatro pasaulyje. Gerokai nustebau sužinojusi, kad visi jie – vyresni už mane. Jei vyresni už mane žmonės sugebėjo sukurti įspūdį, kad matau jaunus vaikus, kurių žaidimai man atrodo seniai pamiršti, beprotiškai naivūs ir paaugliški, man kyla noras jiems dar kartą – bent jau mintyse – paploti ir tyliai pagalvoti, kad savo darbą jie pavydėtinai išmano.

Ir nors spektaklio siužetas šiek tiek neįtikimas, nors tikrai sunku patikėti, kad gali būti tokių naivių žmonių kaip Adamas, kuris nori patirti meilę ir tik “čilint su tavim” (@hotmail.com) – turbūt gali būti, net ir yra, paskutiniu metu vis gaunu daugybę progų susimąstyti, kokiame gražiame muilo burbule gyvenu, kokia graži mano realybė ir kokie nuostabūs žmonės mane supa; nors “Tamsos žaidimas” nėra tas spektaklis, į kurį norisi dar kartą sugrįžti ir jį iš naujo išgyventi, kuris palieka tokį įspūdį, kad visus vėliau matytus norisi lyginti su juo, peno mintims vis tiek davė. Nes dar kartą priminė, kaip daug gyvenimo aš pati praleidžiu skaitmeninėje realybėje. Tiesa, laikai, kai bendraudavau su nežinia kuo nežinia kur praėjo kartu su paauglystės nuotykiais, bet didelė dalis gyvenimo vis dar išlieka kompiuterio ekrane, klaviatūros barškėjime, prasmingais šaltais raidžių kratiniais, mirksint nekantriam žymekliui. Neplanuoju atsisakyti interneto, nutraukti bet kokius ne realybėje vykstančius gyvenimus ir skleisti realaus gyvenimo nušvitimus visam pasauliui. Visi dalykai gali būti geri arba blogi, priklausomai nuo to, kaip jie naudojami. Internetas man suteikia per daug labai gerų galimybių, kad užsimanyčiau jį išmesti iš gyvenimo. Bet stipriau apkabinti fiziškai šalia esančius žmones kyla didelis noras. Gyvenime pakankamai kaukių net nevaidinant išgalvoto personažo internete, net nesislepiant už raidžių kompiuterių ekranuose, kad būtų galima nevertinti be jų vykstančių dalykų.

Gyvenimiški paradoksai: “Mes. Moterys”

Man visada keistai skambėjo frazė – karas dėl taikos. Kažkoks paradoksas. Dabar gi susidūriau su dar vienu paradoksu: nusirenkime tam, kad pačios ir kiti suprastų, jog mylime (ar turėtume mylėti) save ne dėl kūno.

Prasidedant rudeniui Beatai Tiškevič-Hasanovai kartu su Neringa Rekašiūte kilo mintis surengti apsinuoginusių moterų fotosesiją. Bet kokio amžiaus, bet kokio svorio, bet kokių išmatavimų. Tam, kad sau ir kitiems įrodytų, jog mūsų fizinis kūnas – tik dėžutė, saldainio popierėlis, visai nenusakantis viduje slypinčio saldainio skonio. Kažkas lyg ir nesueina: o tai kam tada fotografuoti tuos skirtingus saldainio popierėlius, kam nusirengti prieš objektyvą, jei nusirengdama šauki “mano kūnas nėra mano esmė”? Ir jei pati nebūčiau gerai pagalvojusi – o gal išdrįsti?, gal net nekiltų minties per daug mąstyti apie šį paradoksą, gal numočiau ranka ir nurašyčiau viską žmonių keistenybėms, kurių tiek daug gyvenime, kad besigilindama į visas nebeturėčiau laiko niekam kitam.

Vieną šaltą vėlyvo rudens dieną užsukau į kino teatrą “Pasaka” pasižvalgyti į tas fotografijas. Buvau girdėjusi daug labai gerų atsiliepimų apie tai, kaip moterys po parodos įsimylėjo kiekvieną savo kūno centimetrą, kaip išėjo nušvitusios ir laimingos, kaip paroda supurtė jų požiūrį į save… Ir gerokai nusivyliau, kai nepatyriau nieko panašaus. Fotografijos gražios, žmonės skirtingi, istorijos įvairios, vienos labiau artimos, kitos – mažiau, vienos ilgiau galvoje skambėjo, kitas pamiršau tik jas perskaičiusi. Na, ir ką? Kur čia stebuklas, kur pasaulio supurtymas, kur žaibu trenkianti meilė sau ir savo kūnui? Nėra…

Ir mąstau, kas gi su manimi negerai: tiek gerų atsiliepimų, tiek dėmesio ir Lietuvoje, ir užsienyje, tiek teigiamų komentarų, tiek gimstančios meilės sau… O aš žiūriu kaip kvailas šuo ir nieko nematau. Ir čia jau nebepasiteisinsi “aš senas šuo, manęs pigiais triukais nesužavėsi”, galėčiau taip sakyti tik tuo atveju, jei mylėčiau savo kūną būtent tokį, koks jis yra, jei man jis nekeltų jokių nepatogumų, jei būčiau išdrįsusi parašyti “noriu prisijungti prie fotosesijos ir visiems parodyti, kad save myliu, nors iki modelio standartų man lyg iki mėnulio”. Neišdrįsau.

Visai neseniai patyriau asmeninį nušvitimą, susijusį būtent su buvimu moterimi: niekada apie save negalvoju kaip apie moterį. Kaip apie žmogų su unikaliomis savybėmis, idėjų pilną galvą, kažkokiais bruožais pasižymintį individą – taip, dar kartais – kaip apie paveikslėliuose matomo fizinio kūno etalono neatitinkantį asmenį. Tačiau nesąmoningai bet kokia kaina stengiuosi išvengti minčių apie save kaip apie moterį. Kodėl? Nes baisu. Nes nesijaučiu moteriška. Nes mano nešiojami sijonai mane padaro tik žmogumi su sijonu, o ne moterimi. Nes kur bežvelgsi, moteriškumas pateikiamas tik vienu aspektu – fiziniu; ir tas piešiamas fizinis moteriškumas gan toli nuo manojo fizinio kūno, neturiu nei įspūdingai didelės krūtinės, nei pirštais apglėbiamo liemens, nei kojų, kurios tokios plonos, kad, atrodo, vėjui stipriau pūstelėjus ims ir sulūš. Tai kokia tada iš manęs moteris? Žmogus, moteriškos lyties, lytinės chromosomos – XX; tik tiek.

Ir bėgu aš nuo viso savo moteriškumo neatsisukdama, nes sustoti ir atsisukti – per daug baisu. O čia vienuolika moterų ne tik nustojo bėgusios, bet stabtelėjo prieš veidrodį ir pažvelgė tiesiai į savo saldainio popierėlį. Ne tik pačios pažvelgė – ir kitiems parodė. Ir dar papasakojo, kas po tuo saldainio popierėliu slepiasi. Nes būti moterimi – tai gerokai daugiau nei turėti dvi X chromosomas, nei nešioti liemenėlę, nei užsisegti sijoną, nei turėti tik moterims būdingus fizinius ypatumus. Nes moteriškumas yra viduje, jis neapibrėžiamas atitikimu ar neatitikimu žiniasklaidos siūlomiems moters kūno standartams. Ir tik tai suvokus galima nusimesti visus drabužius ir drąsiai atsistoti prieš objektyvą ir pasakyti: aš esu moteris, nesvarbu, koks mano kūnas. Aš vertinama ne centimetrais ir raidėmis. Aš esu graži ir man nereikia to slėpti.

Sugebėjimas stovėti prieš veidrodį ir žiūrėti į save yra sudėtingas dalykas. Pamenu, kai pirmą kartą sąmoningai veidrodyje pažvelgiau sau į akis ir bandžiau kažką pasakyti. Jaučiausi lyg darydama didžiausią pasaulyje nesąmonę – na, kas gi žiūri sau į akis ir su savimi kalbasi? Prireikė laiko, kad persilaužčiau, kad sugebėčiau žiūrėti į save drąsiai ir su meile, sakyti sau gražius dalykus ir nesijausti kvailai. Prireikė suvokti, kad taip, kaip myliu kitą žmogų, kaip žiūriu jam į akis kalbėdama ir kaip stengiuosi sakyti jam gražius dalykus, o ne maišyti su purvais, galiu (ir turiu!) žiūrėti ir į save, kad aš esu tas vienintelis žmogus, su kuriuo gyvensiu iki gyvenimo pabaigos, ir kuo gražiau su tuo žmogumi elgsiuosi, tuo geriau tas žmogus jausis. Ir tos moterys, stovinčios prieš veidrodį tik su apatiniais ir priimančios save tokias, kokios yra – tiek fiziškai, tiek ir visomis kitomis prasmėmis, – yra pavyzdys, kaip gyventi taikoje su savimi. Kaip nežiūrėti į save tik kaip į paveikslėlį. Kaip mylėti save su visomis savo savybėmis, nesvarbu, kad visur garsiai šaukiama, kad tos savybės turėtų būti kitokios. Kaip išdrįsti būti savimi.

Galbūt ir paradoksas, kad tenka apsinuoginti dėl to, kad ne už nuogumą būtume mylimos. Bet labai simboliškas paradoksas. Kai ką nors labai myli, neslepi meilės nuo viso pasaulio. Kai myli save už tai, kas esi, o ne už tai, kaip atrodai, tas atrodymas tampa tik dalimi mylimos tavęs, ir visai nebaisu, kad tą dalį kažkas pamatys. Meilės sau srityje man dar daug ko reikia išmokti.

101 būdas paskersti penkiametį arba Pagalvinis

Aštuonerius metus lietuviškame teatre rodoma 2003 metais M. McDonagh parašyta pjesė apie totalitarinės valstybės kalėjiman patekusį rašytoją vis dar pritraukia gausų būrį žiūrovų. Nežinau, ar šįkart veik pilna salė susirinko dėl siūlomos nuolaidos, ar dėl kitų priežasčių – pirmus du kartus spektaklį stebėjau pustuštėje salėje, bet matyti tiek daug žmonių buvo keistai malonu. Nes šis spektaklis vertas būti žiūrimu. Nes daug juoko salėje sukelianti istorija apie du brolius, patekusius į žiaurų tardymą, kalba apie kiekvienam iš mūsų aktualius dalykus: apie tai, ką paliksime po mirties, apie kūrybos prasmę ir svarbą, apie asmens santykį su jo kūriniais, apie kančią, augimą, santykius ir moralinių normų neuniversalumą.

Iš pirmo žvilgsnio J. Vaitkus nepersistengė, statydamas spektaklį. Įspūdingų dekoracijų teatro scenoje nėra, tik didelis stalas, sieninė spinta ir girgždančios grotos abiejose scenos pusėse. Dar – paltų kabykla, stalinė lempa, staliukas su vandens grafinu. Ir kažkur gilumoje kėdės, daug kėdžių; ant dviejų iš jų didžiąją spektaklio dalį praleidžia du veikėjai, motina ir tėvas, fiziškai veiksme jie dalyvauja labai nedaug, bet be tėvų istorija būtų visai kitokia arba – tai dar labiau tikėtina – tokia istorija visai nevyktų.

Pagrindiniais galima vadinti kiekvieną scenoje pasirodantį personažą, tačiau daugiausiai laiko scenoje praleidžia ir labiausiai atsiskleidžia keturi: du detektyvai ir du broliai. Visi jie savaip panašūs ir tuo pačiu – visiškai skirtingi. Du detektyvai – tikri sistemos šunys, aklai besivadovaujantys savo kreiva logika ir nuo privalomų procedūrų nukrypstantys nebent savo pasilinksminimui. Kaip gi kitaip, jei ne pasilinksminimu, galima pavadinti pildymą – o po dviejų minučių suplėšymą – anketos, kuri “reikalinga, jeigu jums čia esant kas nors blogo nutiktų”? Detektyvas daug sakančia pavarde, Tupolskis, puikiai įkūnytas V. Petkevičiaus, sako – aš čia taip pajuokavau, kaltinamasis supranta – mums visiškai nusispjauti, ar jums čia nutiks kas nors blogo. Tupolskis – sistemos ranka, kaip jis sako, detektyvas, kuriam svarbu išaiškinti istoriją, suvesti galus. Jis – puikaus apsakymo apie bokšte sėdintį ir kurčius kinų berniukus gelbstintį seną kiną herojus, kurio pasaulėžiūra – “pasaulis yra didelė mėšlo krūva”. Tiesa, jis pats pripažįsta, jog abejotina, ar tai tikrai galima vadinti pasaulėžiūra. Stebint vyksmą scenoje pasidaro abejotina ir tai, ar Tupolskis po savo detektyvo kostiumu turi širdį – akimirkai pasirodo, jog turi, kai nusižengdamas savo principams prisipažįsta, jog jo sūnus nuskendo, bet tada dar geriau šią paslepia, ir dar griežčiau remiasi logika: tai tu mums melavai, kad nužudei tuos žmones? Vadinasi, mes savo pažadų laikytis irgi neprivalome.

Tupolskio priešingybė, “Dievo liūto” reikšmę turinčiu vardu pavadintas Arielis (A. Kazanavičius), prisistato kaip gerasis policininkas – iškart po to, kai necenzūriniais žodžiais aprėkęs kaltinamąjį jį pridaužo, ir dar pasiklausia – gal mes praleiskim visą šitą šūdą ir tiesiog pradėkim jį kankinti? Gerojo mento gerumas atsiskleidžia tik spektaklio pabaigoje: pasirodo, jog neapykanta visiems, kurie skriaudžia vaikelius, nėra skystablauzdiškas jautrumas, o liūdnų asmeninių patirčių paskatintas gyvenimo tikslas ir prasmė. Arielis žino, kodėl jis dirba policininku, galbūt jis ir šuo, bet – prasmę sau susikūręs šuo, ir pagalvojus apie liūdną jo gyvenimo istoriją, svaičiojimai apie saldainius jam siūlantį iš paskos sekiojantį vaikų būrį iš juokingų pasidaro šiek tiek liūdni.

Katurianas K. Katurianas (S. Ivanovas) – menininkas. Kūrėjas. Nesvarbu, kad dirba skerdykloje – nieko neskerdžia, tik valo. Bet jis rašo istorijas, kurių tikslas – papasakoti istoriją, nieko daugiau. Dauguma tų istorijų – liūdnos ir niūrios, istorijos, kurių tikrai nesektum vaikams prieš miegą. Bet ir pačiame spektaklyje kalbama, kad laimingos ir linksmos istorijos – niekam neįdomios, kad kuo tamsesnė istorija, tuo ji brandesnė, kokybiškesnė ir vertingesnė. Tokiais kriterijais vertinant, Katuriano, kurio tėvai buvo keistoki žmonės, kūryba – labai brandi, labai aukšto lygio. Tai istorijos, kurios verčia susimąstyti apie blogį pasaulyje, apie tai, ar už blogus poelgius visada ateina atpildas, koks nusikaltimas yra pats baisiausias, ar visada blogais atrodantys dalykai išties yra tik blogi. McDonagh pjesę po pirmosios spektaklio peržiūros skaičiau tik dėl to, kad norėjau dar kartą susidurti su tomis nuostabiomis istorijomis – nesvarbu, kad jos šiurpios ir niūrios. “Mažąjį Jėzų” skaičiau tiek kartų, kad beveik atmintinai išmokau, ir nenustoju maloniai stebėtis, iš kur pas žmogų toks ypatingas, toks juodas humoro jausmas, iš kur tiek netikėtų posūkių vienoje ne tokioje jau ir ilgoje istorijoje, kaip galima taip skaniai juoktis iš tokių, atrodo, šventų dalykų. Katurianas be darbo skerdykloje ir istorijų rašymo užsiima ir dar viena veikla – rūpinasi savo vyresniuoju broliu, lankančiu specialiąją mokyklą. “Jam tiesiog reikia daugiau laiko”, su meile apie jį kalba. Vėliau istorijoje paaiškėja ir priežastis, dėl kurios broliui reikia daugiau laiko. Viskas dėl to, kad Katurianas geriau rašytų…

Vyresnysis brolis, Michalas, kurį nuostabiai suvaidino A. Jalianiauskas, negali nekelti pradžioje juoko, vėliau – pasibaisėjimo. Iš pradžių visa publika juokiasi iš jo niežtinčio užpakalio, iš tyro naivumo, vaikiškumo, ir man įdomu, ar visi dėl savo juoko susigėsta sužinoję, jog šis mielas ir žavus nevisprotis atsakingas už trijų vaikų žiaurią mirtį. Ir scenoje vyksta žmogaus kova su savimi: kaip galima vienu metu mylėti brolį visa širdimi ir tuo pat metu jo nekęsti? Kaip ramiai gyventi žinant, jog be jokių blogų ketinimų rašomas istorijas brangiausias žmogus įgyvendina realybėje? Kaip jaustis, kai supranti, jog išgelbėta siela yra tokia pat purvina kaip ir tos, kurias dar vaikystėje pasiuntei amžinojo miego? Sprendimas paprastas: pasiųsti miego ir ją. Tik ne iš pykčio ir ne iš keršto – prieš tai atleidus ir atsiprašius, ir prisiėmus visą kaltę sau.

“Pagalvinis” yra spektaklis, kurio kiekvieną akimirką aš norėčiau įsiminti, kiekvieną situaciją išgvildenti lyg riešutą, pastebėti visas jo spalvas ir atspindžius; tai spektaklis, kurį žiūrėsiu dar ne kartą, kuris verčia mane ir juoktis, ir tramdyti ašaras net trečią kartą atsistojus plojant scenoje nusilenkiantiems aktoriams. Aš negaliu atsidžiaugti aktorių vaidyba, negaliu atsidžiaugti matomu vaizdu scenoje, pasakojamomis istorijomis, visiška neteisybe spektaklio gale, kai kaltinamasis su atrasta itin svarbia kaltę lengvinančia aplinkybe nušaunamas dėl to, jog melavo prisiimdamas svetimą nusikaltimą, kai jam net neduodamos dešimt žadėtųjų sekundžių… Po šūvio lieka jausmas, lyg viduje kažkas kartu su Katurianu numirė. Jausmą kiek užslopina degančio popieriaus kvapas ir pasidaro lengviau pamačius, jog piktasis šuo, žiaurusis smurtautojas visgi pasirodo nemelavęs dėl gerojo policininko titulo – jis nesudegina Katuriano istorijų, kaip lieptas, jis išpildo pažadą, jis leidžia rašytojui nors kažką po savęs palikti – nes rašytojo gyvenimo prasmė tokia ir yra, nes jam svarbiausia tai, ką palieki po mirties. Katurianas, žinoma, nesudeginimo proceso metu jau buvo miręs, ir jam jau vienodai švietė, bet gestas – gražus.

O dar gražesnė istorija, kurią per šešias sekundes spėja sugalvoti su maišu ant galvos stovintis nekaltas nusikaltėlis. Šviesios muzikos fone pasigirsta istorija apie tai, kaip ilgą ir sunkų gyvenimą turėsiantis brolis sako Pagalviniui – aš noriu to ilgo ir sunkaus gyvenimo, nes jeigu jo nebus, mano brolis nerašys gerų istorijų. O man atrodo, kad tos istorijos man patiks… Ir broliams apsikabinus po mistiška dangiška šviesa viskas aptemsta. Ir stojantis iš kėdės ilgai nuoširdžiai ploti, mano gerkėje stovi gniužulas, kurio nei nurysi, nei išspjausi – šita istorija tikrai paliečia, tikrai užkabina, tikrai sugroja jautriomis stygomis ir sukelia sumaištį galvoje, krūvas klausimų, į kuriuos ne visada galima atsakyti. Kodėl identišką nusikaltimą atlikęs Arielis dirba detektyvu, o Katurianas – pasmerkiamas mirti? Kaip detektyvai gali būti tokie šunys ir taip nelogiškai nuteisti žmogų, kuris nepadarė nieko blogo? Ar išgelbėti psichikos liga sergantį žmogų yra geras darbas? Ar savižudybė tikrai lengvesnė už kančios pilną nelaimingą gyvenimą?

Dar norėčiau papasakoti apie Pagalvinį. Pagalvinis – tai viena geriausių mano girdėtų istorijų gyvenime. Būtent dėl to apie ją ir nepasakosiu – ją verta pamatyti teatre. Verta išgirsti, kaip Katurianas ją seka savo broliui, kaip paskutiniojoje savo kuriamoje istorijoje su Pagalviniu tas brolis kalbasi, verta patirti tą malonumą kuo tikresnį ir gyvesnį – žinau, kad niekada tos jautrios istorijos nepapasakočiau kaip tai daro ilgus metus su pjese gyvenantys Jaunimo teatro aktoriai.