(Ne?)Graži Macijausko fotografija

Esu labai dėkinga žmogui, skyrusiam tiek savo laiko ir pastangų šitos parodos reklamavimui ir skatinimui apsilankyti, kad nenueiti ėmė rodytis visiška tinginystė. Ir tą tinginystę perlipusi, labai džiaugiuosi save ten nunešusi. Turiu įprotį bent jau Prospekto galerijoje ekspozicijos apžiūras visada pradėti nuo kairiosios pusės ir sukti laikrodžio ratu, ir dar neįpusėjus apžiūros ėmiau jo gailėtis, nes vis bandžiau prisiminti parodos pavadinimą, galvoje sukosi, kad kažkas nelabai gražaus, per daug ir neklydau, gi negraži fotografija. Na ir išties negraži. Ypač taip pasijaučiau prie fotoanekdotų. Prie pirmojo net kiek pasimečiau. Prisimenu dabar Griškevičiaus nuogus senyvus vyrus – sakyti, kad jie “negražūs”, kaip ir labiau skonio reikalas, bet žvelgiant tąja populiariąja prasme – na, negražūs, seni, stori, jokių Adonių nei per kur neprimenantys. O žiūrėti į juos minėtose fotografijose man patiko, taip labai patiko, kad mano galvoje užsimiršo visi trūkumai ir man jie atrodo puikūs ir gražūs vyrai. Macijausko nuogumai visiškai ne tokie, didžiausias įspūdis, kuris liko, ir yra – kaip negražu. Bet ne ta prasme, kad bjauru žiūrėti ir man nepatiko. Kaip tik atvirkščiai. Ir eidama vis prie naujo fotoanekdoto vis pagalvodavau – šitas dar negražesnis, taigi dar stipresnis, toks atstumiantis, kad net negali atitraukti akių. Jei reikėtų išsirinkti asmeniškai geriausią ir mieliausią, nesugebėčiau, stovi prieš akis visi ir bėgioja, persirikiuodami “gerumo” tvarka, tiek rytinė mankšta, tiek šeimos židinys, tiek kiaušinių reklama, tiek tie, kurių pavadinimų net neprisimenu. Būtent fotoanekdotai buvo man daugiausiai įspūdžio palikusi parodos dalis.

Kas dar įstrigo? Įstrigo besiporuojančios varlės, Jėzus, pametęs rankas (ar rankos, pametusios Jėzų?..), pakraščiais vaikštant vis į akį įšokančios ir, atrodo, rėkte dėmesio reikalaujančios dvi mergaitės (iš toliau mačiau tik vieną, ir kaip nustebau, kai arčiau priėjusi pamačiau antrąją – įdomu tai, kad internete toji nuotrauka yra “išvirkščia”, šviesiaplaukė žiūri ne į dešinę, bet į kairę – kuris variantas tikrasis?), taškuotas vyras taškuotoje stotelėje, prie kurio net antrą kartą grįžau, įstrigo pievoje miegantis piemuo. Kažkokiu lengvu svetimkūniu pasirodė vienintelis spalvotas 2013 metų darbas, mintyse nusijuokiau, nes prieš porą dienų netyčia internete užklydau į kažkokio savamokslio fotografo reklamą iš serijos “aš niekur nesimokiau, bet viską moku, pirkite mano medžiagą ir jūs tapsite genialiais fotografais” (gal ir tapsime, nežinau, nebandžiau), jis vardino keletą dažniausiai pasitaikančių pradedančiųjų fotomėgėjų klaidų, viena iš jų buvo “fotografuojate ne tuos dalykus”, fone – nelabai kokios būklės unitazas. Visai gražus sutapimas: dar tada pagalvojau, kad ir iš to unitazo turėtų būti galima padaryti tikrai neblogą fotografiją, į mano galvą baigia prisibelsti ta mintis, kad visiškai nesvarbu, fotografuoji – svarbiau kaip ir kodėl, ir štai pamačiau unitazą parodoje – neturėdama pati sau įtikinamo paaiškinimo, kodėl gi purvinas ir šiukšlinas unitazas kabo fotografijos galerijoje, nešiojuos kažkokį niekuo nepagrįstą suvokimą, kad jis ten turėjo kabėti.

Parodai visiškai nesiruošiau, negooglinau, neieškojau autoriaus darbų, nieko neskaičiau – nežinau, kiek to kilo iš tingumo, o kiek – iš pomėgio nežinoti, ko tikėtis, ir tokiu būdu vis nustebti / nusistebinti. Man daug smagiau be jokių išankstinių lūkesčių ar įsivaizdavimo, ką pamatysiu bei patirsiu, pradžioje pamatyti ir patirti, o tada paskaityti, ką turėjau (=buvo tikėtina, kad) pamatysiu. Tai ir nustebau, ir nusistebinau. Ir galvoju dabar: už šitos parodos aplankymą gausiu atviruką, ir atrodo, kad taip labai neteisinga – žmogus visą savaitę (ar daugiau?..) zirzė, su bizūnėliu varė, aš pakėliau tingų užpakalį ir nuėjau, gavau tokį bliūdą gero patyrimo, ir už tai, kad mane privertė padaryti kažką gero sau, dar ir atviruką gausiu. Lyg ir turėtų būti atvirkščiai – skatinusiam žmogui atvirukus derėtų siųsti, dėkojant už informaciją, skatinimus ir raginimus. Bet argi aš galėčiau taip kilniadvasiškai atsisakyti atviruko?.. Žinoma, kad ne.

Pabaigai – parašiau štai viską ir supratau, kad negaliu nepaminėti dar vienos visiškai subjektyviai sužavėjusios nuotraukos. Tie du botai, jei gerai pamenu, šalia mergaičių kabėję. Nenoriu / negaliu (nemoku? tingiu?) apie juos galvoti kaip apie fotografiją, bandyti sau susikrapštyti, kuo čia tie botai ypatingi, kame čia kompozija, idėja, mintis, išpildymas. Per daug gražu buvo pažiūrėti ir pasidžiaugti, ir va iš galvos niekaip neiškrenta.

O viską parašiusi supratau, ką apie savo nesiruošimą norėjau dar pasakyti, ir pamiršau, tokią paklodę beausdama. Dar vaikščiodama po galeriją, turėjau įtarimą, kad kažkas čia ne taip, tik nesugebėjau sau susiformuluoti, kas būtent. Po kitų žmonių atsiliepimų apie parodą, manau, suprantu – man užkliuvo ta mišrainė. Tiek daug visko, kad galima ir galvą pamesti, truputį per daug įvairios, vadinkime, informacijos, per didelis šokinėjimas nuo vienokių minčių lyg kitokių. Gal jei būčiau parodai “pasiruošusi” ir numanyčiau, ko laukti, ką gerb. parodos autorius gyvenime yra padaręs ir parodęs, būtų buvę lengviau (arba suprasti, kas man trukdo, arba nesitrukdyti ir lengviau persijungti nuo serijos į seriją), bet buvo kaip buvo – man vis tiek labiau patinka netikėtumai, net jei ir trikdantys.

Tags: , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: