Knygų mugė 2014

Jei prieš metus į knygų mugę ėjau su labai konkrečiu tikslu (G. Grajausko naujausia knyga bei itin reta galimybė – išgirsti Kontrabandą, ir dar Vilniuje!), tai šiemet teko daugiau pamąstyti apie savo poreikį ten būti. Šeštadienį supratau, kad geriau knygų mugė nei diena lovoje, todėl permečiau akimis programą ir pasodinau save į troleibusą.

Ilgai neužtruko, kol prisiminiau, kaip pernai spjaudžiausi ir keikiausi. Pavargau dar stovėdama prie rūbinės ir gal dvidešimtį minučių laukdama, kol iš manęs paims paltą, bei klausydamasi gerokai trumpiau tuo pačiu reikalu laukiančių piliečių garsaus nepasitenkinimo bei bandymo pamokyti merginas, kaip reikia dirbti. Galiausiai saugiai atsikračiau paltu ir pradėjau žygį per turbūt didžiausią knygių renginį metuose.

Mintyse sukosi du tikslai – I. Butkutės dar visiškai šviežias kūdikis „Karnavalų mėnuo“ (jei pasiseks – ir autografas) bei S. Parulskio naujos knygos „Mano tikėjimo iltys“ pristatymas. Visai netyčia kone iškart atsiradau ten, kur dar garuojanti poezijos knyga parsiduoda, autorės, tiesa, nepasitaikė, bet sakė – grįš, užsuk vėliau. Iki laukiamo pristatymo dar buvo daug gražaus laiko, todėl nusprendžiau prasieiti per teritoriją ir pasižvalgyti, nors mintyse žvaliai suokė „man nieko nereikia“ paukštelis. Kai per keletą minučių rankinėje atsidūrė ketvirtoji knyga + krūva atvirukų, nusprendžiau nebesižvalgyti, nes supratau, kad knygų ir taip turiu gerokai per daug, nei spėsiu perskaityti iki dar vieno jų pirkimo priepuolio, o ir piniginė neatrodė labai patenkinta tokiu staigiu plonėjimu.

Į S. Parulskio valandėlę atėjau kiek vėluodama, ir kurį laiką mąsčiau, ar noriu pasilikti, nes žmonių buvo gerokai daugiau nei salė talpino, girdėjosi viskas labai prastai (šalia maišelius traškinantys, telefonais kalbantys bei tarpusavyje besišnekučiuojantys žmonės situacijos taip pat negerino), bet tada radau laisvą kėdę, rašytojas buvo paprašytas kalbėti garsiau, ir ėmiau be galo džiaugtis būdama ten, kur esu.

Lyg ir išaugau iš tų laikų, kai mylimus dalykus gaminantys žmonės atrodo verti didelio susižavėjimo ir pagarbos – geriau pagalvojus, gal niekada tokių laikų ir nepatyriau. Puikiai atskiriu kūrinį ir jo autorių, nors pirmasis nebūtų toks, koks yra, jei antrasis būtų kitoks, man labai lengva įsimylėti knygą ir net nepagalvoti, kad egzistuoja kažkas už jos – kažkas, kas tą knygą iš savo žodžių ir minčių sudėjo. Ir prieš (jau perskaitytos ir su susižavėjimu užverstos) knygos pristatymą vis mąsčiau, ką aš ten pamečiau – jei Parulskis moka rašyti, tai juk nereiškia, kad jis moka ir kalbėti. Ir apskritai, ką galima pasakyti apie knygą, ypač tokią, kurią jau skaitei? Kam eiti apie ją klausytis – dar susiprasi, jog perskaitei ne taip, kaip autorius rašė, vietoj susižavėjimo knyga liks nusivylimas savimi kaip skaitytoja, arba suprasi, jog visiškai nesižavi autoriumi ir nebenori nė akies krašteliu pažiūrėti į jo knygas; dievai težino, kas gali nutikti, išlįsti iš savo urvo visada baisu.

O Parulskis apie knygą nieko ir nepasakė. Užtat pasakė apie moteris, apie viliojimus, apie muziką, apie sielą, apie savo kantrybę, ir sėdėdama toje sausakimšoje salėje aš negalėjau atsidžiaugti, jog mano maišelyje guli ir dėmesio kantriai laukia dar viena neskaityta jo knyga.

Gali būti, jog pirmą kartą gyvai girdėjau savo tekstą skaitantį žmogų, nes daugiau tokių atvejų nepamenu, kad ir kaip kratau galvą. Man visada buvo keistas tas teksto patalpinimas į garsiai tariamus žodžius – nors žodis, ir užrašytas, ir ištartas, išlaiko tą pačią reikšmę ir prasmę, knygas ir kalbėjimą visad laikiau labai skirtingais, gal net neįmanomais susieti dalykais. Garsiai sakomi tekstai skamba visiškai kitaip nei mintyse, atrodo, praranda kažkokią prasmę, kurios net negali įvardinti ir suprasti, galiausiai išgirdęs tą tekstą jau nebegali perskaityti jo kitaip, kaip tau pačiam norisi, kas gi tu toks, kad su autoriaus tekstu lyg su savo popierinėm lėlėm žaistum ir lankstytum, kaip tik patinka. Ir visgi išgirstas tekstas apie negyvą devynmečio velkamą katę, palaidotą kirviu iškastoje duobėje, buvo puikus net klausantis, vienintelis trūkumas – to, ką išgirdai, dar kartą nebeišgirsi, kad galėtum vėl ir vėl pasidžiaugti skambesiu ir įspūdžiu, tai įmanoma tik su rašytiniu žodžiu, gulinčiu tavo patogioje lentynoje visuomet po ranka.

„Gaila, kad žmonės neturi uodegų – lengviau būtų bendrauti su mirusiais“, skaitydamas sakė Parulskis, ir aš galvoju, gaila, kad žmonės neturi uodegų, nežinau kaip ten dėl tų mirusiųjų, bet turbūt išties lengviau būtų bendrauti, vizgintum sau uodegą lyg pernelyg patenkintas šuo ir visi matytų, kad būčiau aš ir mūza, ir durų kilimėlis, ir kas tik nori, jei man kas vakarą taip puikiai sukaltus tekstus kas nors garsiai skaitytų.

Visi ant laiptų besifotografuojantys, sausakimšose erdvėse sumanę pasiglėbesčiuoti, besistumdantys eilėse lyg prie aukso žmonės gerokai nublanko prieš tos nepilnos valandos įspūdį, o ir trečią kartą grįžusi prie „Eureka!“ stendo gavau Ilzės autografą, tik spintoje knygos ima nebetilpti, bet nepaisant to turiu įtarimų, jog į knygų mugę ir kitąmet ieškosiu priežasties važiuoti.

Tags: , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: