Parulskio tikėjimo iltys

Paauglystėje skaičiau “Tris sekundes dangaus” ir niekaip negalėjau nustoti dūsauti, ak, kodėl aš jau nebe iš tos kartos, ir ak, kodėl aš ne vyras, būčiau galėjusi kartu su Sigitu rusiškai skaičiuoti penkiasdešimt vienas – iki trijų, kartu gerti vyną prie jūros ir pabusti blaivykloje, o tada įsimylėti nebežinia ar moterį, ar bažnyčią, ar savo ilgesį nežinia kam, tą, kurį C. S. Lewis pavadino “sehnsucht”; tik niekaip negalėjau suprasti, jei aš nebe iš tos kartos ir net ne vyras, kodėl aš suprantu tą trijų sekundžių tarpą?..

Ir stovi mano lentynoje “Trys sekundės dangaus” visai išdidžiai, kartais vis su meile atsiverčiamos, dažniausiai dar kartą perskaityti, koks debilas pasidarai įsimylėjęs ir kokie ten žodžiai tais atvejais visai nieko nereiškia, užkliūdavo kartais akis už Parulskio tekstų kokiam lietryty, bet mūsų santykiams jokios iniciatyvos iš mano pusės ir nebuvo. O tada nutiko juokinga istorija, vasaros pradžioje pajutusi visišką laisvę ėmiau šluoti knygynus, susišlaviau ir Parulskį, maniau – štai, puiki proga dar ką nors perskaityti. Ir skaičiau, sunkiai iš rankų paleisdama, ir vėl aikčiojau, tik jau nebe taip paaugliškai, vis klausiau savęs, kodėl man prireikė tiek laiko pagaliau perskaityti daugiau, žavėjausi, kaip puikiai tas Sigitas rašo, kaip tuoj įsirašys į mylimiausių autorių sąrašą… ir tada pastebėjau, kad skaitau Ernestą.

Iltys į mano rankas susmigo aprištos raudonu kaspinu kaip tik tuo metu, kai jau keletą mėnesių niekaip negalėjau nieko skaityti ir kai kurį laiką vis nedavė ramybės mintis “reikia dar kažką perskaityti Parulskio”. Tik knygynuose vis pasimesdavau tarp asortimento gausos ir tylus sąžinės balsas apie neperskaitytų knygų pilnus namus priversdavo pabrukus uodegą sėlinti lauk, taip nieko ir nenusipirkus. Bet kas turi įvykti, įvyksta, ir pati pas mane atėjusi knyga tapo pirmąja, kurią po ilgo nesugebėjimo skaityti įveikiau.

Nors “įveikiau” nėra tinkamas žodis, jis turi neigiamą prasmę, įveikiam sunkumus, iššūkius ir kitokius žygdarbius, ir sakyti “įveikiau” apie knygą, kuria akys slydo it peilis per kambario temperatūros sviestą, visiškai neatspindėtų tikrovės. Dar skaitydama Grajausko “Mažumynus” supratau, jog man labai patinka skaityti trumpas istorijas, kuriose niekada nesuprasi, kur skaitai apie realybę, o kur – jau fikcija. Literatūrai tai nė trupučio nesvarbu, istorijos netampa nei geresnės, nei blogesnės priklausomai nuo autobiografiškumo kiekio jose (nors egzistuoja žmonių, teigiančių visai priešingai; leidžiu sau nesutikti), tačiau save vis pagaunu susimąstant – ar taip išties nutiko, ar tu tai sugalvojai? Ar tavo gyvenimas pilnas neįtikėtinų dalykų ir vaizduotė tau net nereikalinga, nes kam vaizduotė, kai realybė tokia turtinga; ar tavo galvoje sukasi keisčiausi scenarijai, prieš kuriuos realybė visiškai nublanksta, nes kam gyventi realybėje, kai galvoje tokie alternatyvūs gyvenimai verda? Bet kuriuo atveju man lieka tik žavėtis, nors ir nežinau, kuo tiksliai žaviuosi – galbūt taip dar geriau, mažytė paslaptis net nuo savęs pačios yra visai vertingas prieskonis gyvenime. Ir žavėjausi Sigitu, nesuprasdama, ar žaviuosi žmogumi, ar rašytoju, žavėjausi taip, kad sėdėdama ilgoje gyvoje poliklinikos eilėje apgailėtinai fotografuojančiu telefonu bandžiau pasidalinti tais puikiais tekstais su kitais, kad nepastebėdavau, jog jau pravažiavau savo troleibuso stotelę, kad laikas kažkur pranykdavo, nes nuskendus tokioje knygoje niekas nebeegzistuoja, tik tu, kaktomuša susidūręs su kažkuo taip svetimu ir taip artimu kartu.

Skaitant tokias istorijas jautiesi šiek tiek nepatogiai, lyg stebėtum kaimynus, pamiršusius užsitraukti užuolaidas. Kaimynai lyg ir patys kalti dėl savo netyčinio vojerizmo, bet paties akys irgi neprilipdytos prie jų lango… Trumpam pamiršti nuosavą gyvenimą ir mėgaujiesi svetimu, pasimatuoji veik dvigubai vyresnio vyro kailį ir akis; svetimas kailis gali būti labai patogus, ypač kai bandai užmiršti nepatogų savąjį ar ieškoti paguodos, kad ne tavo vieno kažkaip ne taip gula, vietomis veržia, vietomis – per laisvai krenta ir pinasi tarp kojų. Anksčiau ar vėliau tenka užversti pasiskolintą pasaulį ir grįžti į tikrąją realybę, bet grįžti jau nebe toks, mažiau egocentriškas, mažiau susireikšminęs, kad visi žmonės kaip žmonės, tik tu vienas kažkoks nenormalus, nepatenkintas, nelaimingas, nepilnas.

Turbūt nė kiek nenuostabu, bet labiausiai į galvą ir širdį įkritusi knygos dalis – apie sovietmečio prisiminimus. Bepigu man, jaunai (kvailai ir netekėjusiai, kaip žmonės sako), skaityti apie laikmetį, kurio neatsimenu, kuriame nebuvau, kuris griuvo kone iškart man gimus, ir visa, ką apie jį žinau, tėra žmonių pasakojimai, prisiminimai, troleibuse nugirsti močiučių pokalbiai “o seniau buvo…”. Galbūt skaitydama apie dalykus, kuriuos pati galiu prisiminti ir palyginti, kaip juos matau ir kaip juos mato kitas, galvočiau visai kitaip, nei galvoju dabar, nes dabar man tie tekstai buvo lyg puiki satyra, protu nesuvokiamo absurdo istorijos, pastebėjimai per kartų juoką, kartais net pamirštant, jog skaitau apie (kažkada egzistavusią) realybę, nesvarbu, kad per kažkieno smegenis perleistą, taigi pakitusią ir neobjektyvią (o ar būna gyvenime objektyvių dalykų?..). Tik prisiminus, jog rašoma apie pasenusią, bet realybę, kartais nudiegdavo kažkur galvoje, kildavo noras užversti knygą, apsimesti, kad niekada nieko panašaus neskaičiau, ir kildavo klausimas, kuo toks šaipymasis iš kažkam turbūt vis dar skaudančių dalykų skiriasi nuo tyčiojimosi iš psichiškai neįgalaus žmogaus ar paralyžiuoto žmogaus spardymo žinant, kad jis negali pabėgti. Suvokiu, jog apie skaudžiausius dalykus kartais neišeina kalbėti kitaip, kaip tik iš jų juokiantis, gi ir paauglystėje skaitydama B. Sruogos “Dievų mišką” prunkštavau ir džiūgavau, kaip juokinga viskas, puikiai suprasdama, apie kokius nejuokingus dalykus rašoma, tačiau su kylančiu pasibjaurėjimu nieko negalėjau padaryti. Bet knygos neužversdavau. Čia lyg bandyti nežiūrėti į keistai einantį žmogų: tau visiškai nesvarbu, kodėl jis taip eina, tai visiškai nepakeičia jo kaip žmogaus, o tuo pačiu metu tau įdomu, kodėl jis taip keistai vaikšto, ar žmonės jo klausia tokių dalykų, kaip jis tada jaučiasi, ar jis būtų laimingesnis, jei nevaikščiotų keistai. Supranti, kad žiūrėti nemandagu ir nieko neduoda, bet akys pačios begėdiškai krypsta į tą pusę.

Bet turbūt tuo knyga ir stipri. Nesuvalgysi jos kaip šokoladinio saldainio per daug nemąstydamas ir net nepajusdamas. Ne greitas maistas, kurį skubėdamas susikiši į skrandį, kad tas nors kiek užsičiauptų, bent jau iki tol, kol pajus apgaulę. Nors iš pradžių ir gali panašiai atrodyti: neilgos istorijos, skaityti lengva ir įdomu, vietomis – net juokinga, atrodo, paskaitei važiuodamas troleibusu, pasijuokei ir pamiršai, bet nė velnio. Nemėgstu žodžio “menas”, bet šią akimirką jis atrodo neišvengiamas – stiprus menas yra tas, kuris sukelia stiprias emocijas, ir galbūt stiprios neigiamos emocijos yra dar stipresnės už teigiamas, nes verčia ne sėdėti kaip laimingam idiotui, o kalbėtis su savimi ir aiškintis, kas ir kodėl vyksta, tau skaitant gražiai įpakuotą šokoladinį saldainį primenantį tekstą.

Kaip pats autorius knygos pristatymo metu kalbėjo, trumpi tekstai – tai flirtavimas, vilionės, jokio šeimyninio gyvenimo kartu, jokių buitinių rūpesčių, tiesiog – amžinas medaus mėnuo, tačiau šitie tekstai nėra eilinis vienos nakties nuotykis, po kurio susirenki (arba surenki – čia jau nuo situacijos priklauso…) apatinius ir užverdamas duris pamiršti, jog tai nutiko. Užbaigiau prieš kokį mėnesį, gal jau net seniau, o galvoje vis dar kažkas gyvena, ramybės neduoda, klausimus kelia ir dar turi įžūlumo nepasitenkinti atsakymu “pagalvosiu apie tai vėliau”. Tai lyg trumpas, bet gyvenimą pakeitęs romanas, nesvarbu, kad gal su įsimylėtuoju praleidai tik vieną naktį, gal net tos nebuvo, tik keletas žvilgsnių, žodžių, neištartų pasižadėjimų, bet prisimeni visą gyvenimą ir, gavęs Nobelį ar bent jau vietinės reikšmės apdovanojimą ir vardindamas mamą, tėtį, kaimyną iš penkto aukšto, vaikystės geriausią draugą bei kitus žmones, kuriems esi dėkingas už tai, kad esi toks, koks esi, tyliai sau pagalvotum – tau taip pat, labiausiai.

Malonus netikėtumas visiškai ne į temą – pastebėti, jog su gerb. Sigitu dalijamės gimtadieniu. Kitąmet gimtadienio šampano taurę kilstelsiu dukart.

Tags: , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: