Gyvenimo grožis ir kiti sekmadienio išsigalvojimai

Aš nesu labai kultūringas (kultūra besidominčio, o ne chamo priešpriešos prasme) žmogus. Netgi priešingai – kultūra domiuosi kiek mažiau, nei lyg ir derėtų išsilavinusiam žmogui. Net jei visi „derėjimai“ ar „nederėjimai“ būtų mūsų pačių sau prisimetami rėmai. Bet vieną vis dar žiemos vakarą buitiškai geriant apie gyvenimus toks pats ne visai kultūringas žmogus man pasakė – nueik į ŠMC, žiauriai geras! Po keleto dienų aplinkybės susiklostė taip, kad perskaičiau ir parodos apžvalgą, ir smalsumas tapo nenugalimai didesnis už uodą, galvoje zirziantį – tu gi nevaikštai į tokias parodas, brangioji…

Gal ir nevaikštau, bet į šitą mielai ir dar kartą nueičiau. Ir į kažką panašaus irgi mielai nueičiau – ir jau be minties, kad aš gi nevaikštau… Aš nemėgstu rašyti apie nekasdieniškas kasdienybes, kai jau esu ką nors ta tema skaičiusi. Ypač jei skaitesys buvo geras. O apie Sebastian Diaz Morales „Ficcionario“ skaičiau, ir skaičiau su dideliu pasimėgavimu. Atrodo, kad į galvą įlindęs svetimas tekstas apriboja. Pradedu galvoti, jog viskas jau pasakyta, kad turėjau matyti tai, ką perskaičiau, o ką mačiau ir neperskaičiau – tik kultūriškai neišprususios šyvos kumelės sapnas. Ir dabar atrodo, kad kažkur skaičiau, jog pirmoji instaliacija kalba apie laikinumą, ir po parodos kaip mažas vaikas spirgėjau iš džiaugsmo, kad ir aš tai mačiau, vadinasi, ne šyva kumelė, bet kur tai skaičiau – kad ir kaip norėčiau, neberandu…

Buvo keista stovėti viduryje didelės tamsios erdvės ir vienuolika su puse minučių įdėmiai žiūrėti į milžinišką ekraną, kuriame dūžta veidrodis. Kai paskutiniąją ekspozicijos dieną išsiruošiau iš namų, kaip tik snigo. Dar sudvejojau, ar tikrai verta kažkur eiti tokiu oru, bet išėjau, kol atvažiavau iki centro jau švietė saulė ir visai nebesnigo, ir ekrane matomos šukių snaigės man kėlė šypseną, tokį sutapimą primindamos. Snaigės laikinos, ir sniegas laikinas, laikina net ilgiausia žiema, laikinas net tvirčiausias veidrodis, laikini šalia esantys žmonės, laikinas ir filmas – viskas nesulipdomai sudūžta ir iš tamsaus nieko vėl prasideda iš naujo.

Kvapas man atrodo ypatingiausias iš visų jutimų. Labiausiai išorinis ir nuo nuosavų smegenų mažiausiai priklausantis. Prisiminti ar įsivaizduoti garsus, vaizdą, labai pasistengusi (tomis naktimis, kai niekaip neišeina užmigti, net ir stengtis per daug nereikia) – lytėjimą ar skonį ganėtinai nesunku, bet be išorinių dirgiklių kvapo mano vaizduotė nesugeba atkurti. Ir prisiminimų kvapai sukelia daugiausiai. Galbūt dėl šios priežasties psichiatrai sako, jog uoslės haliucinacijos – pačios liūdniausios iš visų, rodo rimčiausią sutrikimą. Įdomu, ką psichiatrai pasakytų žinodami, kad stovėdama po garsą skleidžiančiu projektoriumi ir akimis sekdama nežinia kur ir nežinia ko vaikštantį vyrą, užuodžiau visus tuos tualetus, apie kuriuos su dideliu malonumu skaičiau dar prieš užsukdama į salę. Jei prie pirmojo „Pasajes“ vis bijojau nesuprasti, kada viskas prasidėjo, ir stovėti prie ekrano visą amžinybę galvodama, kad viską regiu pirmą kartą, tai žiūrint antrąjį ramybės nedavė mintis apie… gyvenimo pokyčius. Paskutiniu metu galvoje sukasi labai daug minčių apie tai, kaip keičiasi laikai (pensija man dar lyg ir toli, nežinau, iš kur čia tokie susimąstymai), galbūt dėl to kiekvienoje įmanomoje vietoje ir įkišu šią mintį. Bet man „Pasajes“ buvo apie „tada“ ir „dabar“. Nespalvotą „tada“, kai gyvenimas buvo horizontalus, laiptus pamatę sąmoningai nuo jų nusisukdavo, netyčia atvertas duris į kažką erdvaus tvirtai uždarydavo, ir eidavo eidavo eidavo per keisčiausiais ryšiais susijungiančias erdves, lyg ir ieškodami kažko, bet visai nesitikėdami kažką rasti; ir spalvotą vertikalų „dabar“ – tik laiptais ir tik aukštyn, keistai nužvelgiant žemyn besileidžiančius, atidžiai renkantis „tinkamus“ iš dviejų identiškų ten pat vedančių laiptų, tik kartais stabtelint tualete ar bato užsirišti (užlipimas ant atsirišusio batų raištelio greičiausiai baigtųsi kritimu žemyn – šiukštu!).

Vis dar nelabai suvokiant, kad ką tik daugiau nei pusvalandį praleidau prie visiškai neįprasto turinio ekranų, prisėsti ant pastolių ir pailsėti, stebint veik penkiolika minučių trunkantį krytį, buvo itin malonu. Pirmiausia pastebėjau, jog krentantysis – simpatiškas vyrukas, lyg ir panašus į kažką jau matyto. Matyti gražų žmogų – net krentantį – visai žavu. Stebėti, kaip stipriai laiko sugniaužęs kumščius, lyg kažko bijotų, lyg tuoj tektų gintis nuo puolančio nepažįstamojo. Kaip tiesia rankas, lyg tikėdamasis kažką sugriebti, bet supratęs, jog sugriebti nėra ko, atskiria „rankas nuo turėti“, ir susitaikęs su tuštuma krenta. Kaip susiriečia į mažą nesaugų kamuolį ir trumpam ima atrodyti, kad jis pasinėrė į vandenį, lyg grįžęs į prenatalinį laikotarpį, kai vienintelį kartą gyvenime išties buvo ne vienas, o du. Bet vanduo – tik įsivaizduojamas, tik pavargusio nedresiruoto proto asociacija, prisiminimas to, ko net negali atsiminti (kad ir ką teigtų įvairaus plauko psichologai ir kiti tyrinėtojai / šarlatanai – ne visada gali juos atskirti…), ir poilsis ant medinių pastolių siūlo – tolyn arba dar kartą. Renkuosi tolyn.

Įlindus į raudonai šviečiančią skylę radau lyg man pastatytą kėdę. Ir du ekranus, rodančius beveik tą patį vaizdą. Kurį laiką bandžiau taip nukreipti akis, kad abu susilietų į vieną, vis dar prisimenu keiksmažodį iš studijų laikų – horopteris… Nepavyko. Turbūt atstumas per menkas buvo. Todėl sėdėjau ir bandžiau vienu metu stebėti abu ekranus – nesvarbu, kad vaizdas beveik nesiskiria. Ir galvojau apie gyvenimo grožį. Kodėl apie grožį? Nes skaidė maišelis. Nes prieš vos dieną bjauriai pučiant vėjui sėdėjau mašinoje su mielu žmogumi ir stebėjau taip pat besiblaškantį maišelį, kurio kažkas nepataikė išmesti į šalia stovinčius konteinerius. Nes abi dienas žiūrėdama į tą plastikinę šiukšlę negalėjau neprisiminti paauglystėje taip mėgto „American Beauty“, kuriame keistuolis vaikinas iš akių nepaleisdavo vaizdo kameros, o rodydamas merginai skraidantį maišelį jai kalbėjo apie gyvenimo grožį. Jį aš ir mačiau – vėjo blaškomame maišelyje, jūrą stebinčio berniuko pakaušyje, nuvirtuosiuose prisukamuose žaisliukuose, rankose, bandančiose paliesti pačios nežino ką, lyg neregiai, bandantys suprasti, kaip visgi atrodo dramblys… Ir garso takelis, o garso takelis!.. Mane labai traukia traukiniai – jų pavadinime užkoduota trauka, nieko keisto. Ir nors tais laikais, kai vis tekdavo penkias valandas juose kratytis namo savaitgaliais, vis sakydavau, kad negaliu jų pakęsti, jie buvo ir yra kažkas ypatingo, kažkas svaiginančio, kažkas, ko negalima apibūdinti žodžiais. O važiuojančio traukinio garsas yra raminanti muzika. Ir antrojoje „Orakulo“ pusėje aš girdėjau traukinį, ir net nepastebėjau, kaip ėmiau kėdėje ritmiškai linguoti, prieš akis besikeičiant visiems vaizdams, iš kurių orakulas gali numatyti ateitį.

Ir visai nesvarbu, ką jis numatė po metų, po savaitės ar po valandos. Nesvarbu net tai, ar nesuklydo jis stebėdamas maišelį, ar traukinio garsas jo neapkurtino ir nepaveikė jo spėjimų ir numatymų. Svarbu tik koks gražus tas dūžtantis ir nuolat besikeičiantis gyvenimas, kuriame išties nėra ko laikytis, tik oro – ir visai nesvarbu, kas bus rytoj, nes turim tik šią akimirką, kurią skaičiuoja per begalinius labirintus kaukšinčio F. Zukerfeldo batai. O aš bėgu iš paskos.

Tags: , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: