Nepatogios mintys apie nepatogius tekstus

Man atrodė, kad apie Parulskio trumpuosius tekstus pasakiau viską, ką galėčiau pasakyti – visai nesvarbu, kad dar dvi tokios knygos lentynoje kantriai laukė savo eilės. Sulaukė, buvo sumylėtos ir vis dar pasirašau po kiekvienu savo žodžiu apie tuos tekstus, bet kalbėti dar norisi.

„Sraigė su beisbolo lazda“ man irgi priminė tokį patį moralinį vojerizmą, kai niekada negali būti tikras, ar kaimyno lange stebi už užuolaidos realiai vykstančio gyvenimo šešėlius, ar juos jau pakeitė skaitmeninis protingo projektoriaus ant tos pačios užuolaidos kuriamas vaizdas, o už užuolaidos jokio gyvo silueto nėra ir gal net niekada nebuvo. Chronologiškai klaidinga net galvoje bandyti lyginti sraigę su iltimis, senesnį su naujesniu, lyg ir derėtų atvirkščiai, prisijungti prie augimo kartu su autoriumi ir jo tekstais, o ne ieškoti progreso regrese, bet klaidingi dalykai kartais net teisingesni už teisinguosius. Bet lyginti aš net nesiruošiu, nes lyginimas greitai pasibaigtų pareiškimu, jog Parulskis seniau rašė taip pat gerai, kaip rašo ir dabar.

Ir visgi vienas tekstas knygoje, jau prieš pat jai pasibaigiant, taip bakstelėjo kažkokiu buku daiktu, kad nepamirštamai iškrito iš pramogai ir pasimėgavimui skaitomų puslapių ir iki šiol tebeskamba pabirusiais geležėliais kažkur galvoje. Kalbu apie „Stiklo galaktiką“.

Siužetas net labai gyvenimiškas, kažkam – net labai kasdienis, vienu metu keliantis ir pašaipų juoką, ir skaudantį graudulį. „Komiškos kasdienės istorijos nelauktai atskleidžia paradoksalią tiesą, atveria netikėtą pasaulio regėjimo perspektyvą“ – parašyta ant knygos užpakalio, ir šis sakinis kuo puikiausiai apibūdina man skambantį tekstą. Ant dar kitos knygos cituojamas pats autorius, vadinantis save nepatogios tiesos sakytoju, ir būtent tokia yra istorija apie stiklą – nepatogi.

Įtariu, kad veikėjų prototipų Sigitui toli ieškoti neteko. Vilniuje kiekvienas su tokiais daugiau ar mažiau susiduriame. Nežinau, ar ir kitų požiūriai tokie ambivalentiški, bet aš į juos vienu metu ir noriu žiūrėti, ką ten žiūrėti – paduoti ranką, pakelti nuo laiptų, nupirkti bandelę, padovanoti pirštines, supykti ant savęs, kad kažkas miega akmenį po galva pasidėjęs, o aš rinkdamasi batoną žiūriu ne į jo kainą, bet į sudėtį; ir lygiai taip pat noriu nusukti žvilgsnį ir apsimesti, kad nematau, net kai į mane tiesiasi sušalusi ranka, negirdžiu, kai garsiai prašo cigaretės, o galvoje prabėga daugybė nekrikščioniškų minčių apie tai, kokiu apgailėtinu reikia būti, kad taip gyventum, kaip negaliu suprasti, kodėl žmonės renkasi pigiausio rašalo butelį ir pigiausias dešreles, kuriose vietoje mėsos – popierius, o ne kad ir tas pačias pigiausias dešreles ir dar batono. Ir šitie norai tarpusavyje pykstasi, barasi, konkuruoja, rėkia vis garsiau, ir aš lengviau atsidūstu, kai mano dėmesį patraukia kas nors kitas, ne taip skaudžiai badantis akis ir ne tiek daug emocijų sukeliantis.

„Stiklo galaktika“ priverstinai įmetė į tokias pat priešpriešas, kad negalėjau negalvoti – ar labiau absurdiškai juokinga ši istorija, ar liūdna, tokia liūdna, kad net norėjosi kur pasislėpus ašarą nubraukti, kad Vladimiro ir Samuelio pirštinės ir batai taip netikėtai ir taip beprasmiškai net avarinėm šviesom nepamirksėję dingo. Parulskis savo tekste nei teisina, nei smerkia – pateikia nuogą realybę, plikus kasdienius buitinius faktus: apie gebėjimą džiovinti grybus, apie kasdienę duoną, t. y. buljoniuką be duonos, apie nušalusius pirštus ir kuro pritrūkusius lėktuvus bei moteris. Lengva pagalvoti – na, kad man jūsų problemas, vyrai, juk vietoj to alaus krūvos pirštinių išeitų. Ir negaliu nesusigėsti savo minties, nes per daug gerai žinau, kaip kartais norisi išjungti galvą, nesvarbu, kokiais būdais, ir kaip pati ne kartą rinkdamasi, ar sūris, ar cigarečių pakelis, priimdavau sprendimą pastarojo naudai; o žmonės sako – niekada neišsižadėk krepšio, kalėjimo ir lazdos, ir aš tyliai pasimeldžiu visiems dievams, kad man gyvenimas niekada nesusiklostytų taip, kad nušalusiais pirštais skaičiuočiau centus pigiausiam alui.

„Kinas neturi atsakyti į visus klausimus“, sakė vienas pažįstamas, kai po filmo pareiškiau, kad taip ir nesupratau, kas ir kodėl įvyko. Tąkart jo argumentas man pasirodė nereikšmingas, nes filmas man vis tiek nepatiko, ir ne dėl tų klausimų. Bet norisi pakartoti šią frazę, kiną į literatūrą pakeitus. Parulskis nerašo dvasinio gyvenimo pamokymų, skurdo mažinimo bei visuomenės švietimo strategijų planų, ir visiškai normalu, kad tekste neradau atsakymo į klausimą – tai ką man dabar su ta nuoga ir skaudančia realybe veikti: ar turėčiau apsimesti, kad ji neegzistuoja ir aš jos negaliu pakeisti, taigi ramia sąžine leisti sau nieko nedaryti ir net apie tai negalvoti, ar ieškoti ryšio su artimu, nesvarbu, kad puolusiu, ir daryti viską, ką galiu, kad patys sau gyvenimą sugriovę žmonės jaustųsi nors šiek tiek geriau, ir negalvoti, kad pakeisti pasaulio aš negaliu, o priimti kiekvienas liūdnas akis kaip tą akimirką svarbiausias pasaulyje. Bet būtent tai, kad klausimas iškilo, laikau sau įrodymu, kad gera literatūra gali keisti pasaulį. Gal net ne ką mažiau nei visi pasaulio pamokslai ir valstybinės strategijos kartu sudėjus.

Tags: , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: