Pokalbiai su paveikslėliais: apie pasaulį už tvoros

Tina Kazakhishvili, serija Mental Hospital

Pirmas žvilgsnis – fotografija pasirodė nei kalbanti, nei itin didelio įspūdžio daranti. Ir gerokai per sudėtinga. Bet kai pradėjo vaidentis net nesapnuojant, supratau, kad mano, kad įspūdį daro, tik sunkiai suprantu, kokį. Fotografija apskritai retai su manimi kalbasi, su šita bandžiau kalbėtis itin ilgai ir sudėtingai.

Turbūt pirmasis dalykas, kuris užkabino – serijos pavadinimas. Su tokio tipo įstaiga turiu savotišką, vadinkime, santykį, niekada neteko būti joje nei kaip pacientei, nei kaip lankytojai, bet emocijas sukelia stiprias, drįsčiau teigti, stipresnes nei eiliniam žiūrovui (nors psichiatrinė ligoninė ir nėra toks objektas, kuris nesukeltų jokių emocijų, kokios jos bebūtų). Pasirinkau (ir vėl) tinginio metodą – nežiūrėjau nei kada ši fotografija daryta, nei kaip atrodo kiti serijos vaizdeliai. Stengiausi atsiriboti nuo bet kokių pašalinių įtakų ir kalbėti tik apie vieną kadrą. Nemoksliška, neprofesionalu, trumparegiška – bet aš niekada ir nepretendavau į objektyvumą.

Galiausiai apie šią fotografiją norisi pasakyti tiek daug, kad nebežinau net nuo ko logiškiausia būtų pradėti. Tad pradžioje tiesiog drįstu spėti (ir drįstu manyti, kad teisingai), jog nuotraukoje vaizduojamas vienas iš įstaigos pacientų savo kasdienėje aplinkoje. Nežinau, kodėl jis nusičiupęs tik duonos gabalėlį, norisi tikėti(s), kad maitina juos ten ne vien sausa duona be jokio vandens, bet tenka pripažinti – bliūdas košės su kompotu tikrai darytų mažesnį įspūdį.

Visus fotografijos elementus jungianti grandis man yra (ilgai ieškojau tinkamo žodžio) dvilypumas, savotiškas dvipusiškumas. Šviesi ir tamsi fotografijos subjekto (poezijoje egzistuoja lyrinis subjektas, kas egzistuoja fotografijoje?..) veido pusės. Rozetė ir jos atspindys ant stalo krašto. Kažkokiu aštriu daiktu sienoje išraižyta terlionė, kurioje gerai įsižiūrėjus galima įžvelgti dvi veido puses, vieną nuo kitos atskirtas. Apie ką man kalba šitas dvipusiškumas? Turbūt apie tą psichiatrinių įstaigų dviprasmiškumą: vien apie jas galvojant kylančius dviprasmiškus jausmus, apie vienokį požiūrį į jas iš už tvoros ir turbūt visai kitokį – esant toje tvoros pusėje (nors apie tai galiu tik spėti). Apie man pačiai kartais kylantį labai asmenišką, net apie save užduodamą klausimą – ar visi žmonės yra vertingi, ar tikrai reikia skirti tiek pastangų ir laiko gydant tuos, „nepagydomuosius“, ar žmogus su psichikos liga yra tikrai tiek pat vertingas, kiek ir jos neturintis. Bjauru, nehumaniška, netolerantiška – vardinkite visus kitus žodžius, apibūdinančius mano šituos klausimus, aš ir pati sau juos vardinu ir savo požiūriu baisiuosi kartais – kas niekada nesvarstė, kuo matuojama žmogaus vertė, lai meta į mane akmenį.

Ilgai žiūrėjau į žmogaus akis, nedaug trūko, kad liniuotę pasiimčiau. Atrodo, lyg ir išlaikyti kompozicijos rekomendavimai, žmogus nesukištas banaliai į kadro centrą, patrauktas subtiliai, lyg ir taikytųsi ant auksinio pjūvio… O aš žiūriu ir niekaip negaliu atsikratyti jausmo, kad jis šios fotografijos kampe, kažkokiame kraštelyje, kad net rozetė gavo reikšmingesnę vietą už jį, ir tas (b)raižinys ant sienos gerokai labiau pastebimas už akis, į kurias pažiūrėjus lyg ir norisi nusisukti ir toliau bandyti rasti prasmę beprasmiame sienos dekore. Ir kaip tai gyvenimiška, paskutiniu metu vis mąstau apie visokio plauko žmonių susvetimėjimą, gyvą bendravimą keičiantį internetą, kuris yra ne kas kita, kaip piešinėlis ant sienos, į kurį daug lengviau žiūrėti nei į kito akis. Ir jaučiuosi kalta, nes esu viena iš tų, kurie tą žmogų ten uždarė. Nes riba tarp „normalumo“ ir „nenormalumo“ yra visiškai subjektyvi, labai slidi, ar kas nors tikrai objektyviai gali pasakyti, kada žmogus jau „psichas“, o kada – tik išskirtinė asmenybė? Gal ir gali, sutinku, tikrai yra atvejų, kai niekas nesuabejotų, kad šitą reikia uždaryti, ir pageidautina, į palatą be durų rankenų, bet aš apie paprastesnius atvejus kalbu. Žinoma, norisi tikėti, kad žmogus pats atėjo, pasakė – „negerai, taisykit“, šiais laikais per prievartą retai ką nors kur nors uždaro, bet man patinka dramatizuoti šitą situaciją, nes to žmogaus žvilgsnis toks dramatiškas, ir ta rankoje laikoma prie lūpų keliama kasdienės mūsų duonos riekė tokia dramatiška – kai uždaro tave tarp bespalvių subraižytų sienų, viskas, kas lieka iš gyvenimo troškinio, ir yra tik maža sausos duonos riekė, dar ir padžiūvusi truputį. Kartais būtent to ir reikia, kartais kad išsigydytum skrandį valgai vien sausą duoną ar džiūvėsėlius, bet, kai pagalvoji – vis tiek, na, kaip liūdna.

Ir toji rozetė. Jos atspindys man kalba apie tą patį, ką ir duona, nesikartosiu. Tikroji įdomesnė. Šiek tiek aprūkusi ir – svarbiausia – tuščia. Niekas neįjungta, net virdulys vandeniui užkaisti, kad sausa duona lengviau gerkle nuslystų. Jei būtų įjungta, būtų kažkoks kontaktas. Nežinau su kuo – su visuomene, su Dievu, su savimi pačiu. Bet nėra, ir vėl norisi kalbėti apie visuomenės ribotą požiūrį į psichikos ligonius, apie pačių psichikos ligonių požiūrį į psichikos ligonius, apie tuščią žvilgsnį į niekur, kai nebežinai, ką matai, ir net suabejoji, ar matai iš viso. Apie atskyrimą nuo gyvenimo – tvora, stalu, neįjungtais virduliais, pilkomis sienomis ar bet kuo – bet apie tai, ko nėra, juk nekalbėsi.

Kalba ir išblizgintas stalas, atliekantis kreivo veidrodžio funkciją. Apie nublukusią sąmonę, kurioje realybės tik atspindžiai tematomi, apie keistą tuštumą tarp tylių murzinų sienų, apie nežinojimą, ar esi, ar visgi ne, ar tai, ką matai, tikra, ar tik išblizgintos psichikos susapnuota. Vyro pirštas lyg ir tiesiasi į objektyvą, lyg bando kažką parodyti, bet negali būti tikras – gal tik šiaip kryptelėjo, gal labai norisi matyti, kad už objektyvo stovintį žmogų pastebėjo ir suprato, ką ir kodėl jis daro, o gal tiesiog tai tik tokia maniera, kaip iš porcelianinio puodelio damos kažkadaise gerdavo arbatą, mažąjį pirštelį atkišusios.

Ir fotografijos tyloje man suskamba Stankevičiaus eilutės „esu žiodomas, žindomas, kišama sielon blogai sukramtyta gyvybė“. Nesu visai tikra, kodėl suskamba, nebandysiu ir paaiškinti, sakysiu, kad aprašau įspūdį, kilusį žiūrint, ir to turėtų visiškai užtekti.

Tags: , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: