Kodėl aš varau į teatrą arba gyvenimo prasmės apmąstymai

Vienas iš daugiausiai džiaugsmo paskutiniu metu sukeliančių dalykų mano gyvenime yra ne taip ir seniai atrasta meilė teatrui – kartu ir atrasti žmonės, kurie ta meile su manimi dalinasi, ypač sakantys „Teatras? Kada? Einam!“. Nors man nekyla problemų lankytis norimose vietose ir norimuose renginiuose vienai, visada maloniau turėti šalia ausį, kuriai gali kalbėti dar visai šviežius įspūdžius, ir burną, kuri tau kalba apie savuosius. Ir visai netyčia ir su juokingomis istorijomis atsiradę bilietai į už poros savaičių rodysiamą „Išvarymą“, į kurį bilietus įprastai reikia pirkti vis dar prieš porą mėnesių, buvo geriausias per ilgą keistą savaitę nutikęs dalykas.

Manęs paklausė – kodėl žmonės eina į teatrą? Savęs pačios niekada to neklausiau, todėl atsakyti buvo sudėtinga, bet ir įdomu. Jau gerokai po pokalbio supratau, kad pagrindinės savo lankymosi ten priežasties nepaminėjau. Mane teatras itin džiugina savo naujumu mano gyvenime. Kaip ir kiekvieną dominantį reiškinį man labai norėtųsi išpreparuoti, išnarstyti iki didžiausių smulkmenų, suprasti, kaip ir kodėl dalykai vyksta – pradedant tuo, kur laisvalaikiu gyvena scenos dekoracijos, kaip atrodo spektaklio repeticijos, baigiant kiekvieno aktoriaus indėliu į scenarijų, kodėl būtent tą dieną toji frazė nuskambėjo taip, kiek vaidmens yra realiame gyvenime ir kiek realaus gyvenimo vaidmenyje. Dar labiau džiugina tai, kad į visus tuos klausimus neturiu jokių galimybių rasti atsakymų – išardytas žaislas visada praranda savo žavesį, perkąstas šokoladinis Velykų triušis visada pasirodo esąs tuščiaviduris, pernelyg arti priėjęs matai nebe paveikslą, o tik dažų potėpius. Nors įvairaus plauko kūrybinis procesas gyvenime man teikia labai daug džiaugsmo, ne į visų dalykų kūrimą norisi lįsti – ne į visų ir reikia.

Į „Išvarymą“ žmonės eina po daugybę kartų, į „Išvarymą“ nenueisi prieš savaitę sugalvojęs, kad norėtum, „Išvaryme“ nebus tuščios kėdės šalia, kad galėtum pasidėti rankinę, apie „Išvarymą“ žmonės kalba kaip apie vieną įspūdingiausių matytų spektaklių. Ir suprantu, ir nesuprantu, kodėl. Draugiją palaikiusi mergina juokėsi, kad „Meistras ir Margarita“, apie kurį vis dar negaliu rašyti, nes galvoje jo per daug, mums viską sugadino, ir dabar labai sunku susižavėti kokiu spektakliu. Tiesos yra, nelyginti sunku, dar sunkiau pasidaro galvojant, kad abu – to paties režisieriaus darbai, nors ir skirtingo laikotarpio, nors ir skirtingos tematikos. Lyg ir sunku prie kažko prisikabinti: aktoriai puikūs, vaidyba įtikinanti, scenografija stulbinanti, istorija aktuali, pateikta su prieskoniais ir servetėle, ir penkios valandos visai neprailgo. Tik prieskoniai kartais pasirodydavo perdėm tradiciniai, nuvalkioti kaip tas Azimo karis, naudojami pralinksminimui, nes šokiruoti tokiais mažai ką bepavyktų. Po visais prieskoniais slepiasi rimtas patiekalas, bet per daug lengva jo net nepastebėti, nes pirmas įspūdis po spektaklio liko toks, kad tai tebuvo penkios lengvo atsipalaidavimo kėdėje valandos, kai ramia sąžine leidi sau juoktis iš tokių vaikiškai apgailėtinų dalykų, kaip savo snarglius valgantis šuo, ir juokinga būna taip nuoširdžiai, kad nustojus juoktis net gėda pasidaro. Nežinau, ar galima vadinti trūkumu tai, kad spektaklis demonstratyviai nebaksnoja į susimąstymą, kad skaudžios istorijos paverčiamos juokingomis, kad be sąmoningo galvojimo, kas ir apie ką čia, gali jaustis lyg po lengvos holivudinės komedijos. Iš tam tikros pusės tai net privalumas – visi randa, ko jiems reikia: ar buko juoko dozę, ar būdą savivertei pasikelti, ar medžiagos apmąstymams apie savo santykį su tėvyne / gyvenimo (ne)pasisekimus / egzistencijos prasmę. Tik man vis tiek atrodo, kad įtikti visiems nėra kažkas siektino, kad tie šventi ir nešventi dalykai išties egzistuoja ir kad jų maišymas man nedaro didelio įspūdžio. Tada susipykstu su savim, pradedu pati sau įrodinėti, jog kitaip šiais laikais neįmanoma, kad visas šventumas yra be galo sąlyginis reikalas, priklausantis nuo situacijos, nuotaikos, oro ir Jupiterio padėties Merkurijaus atžvilgiu, kad kabinėjuosi prie visokių smulkmenų, kad tikrai ne man kritikuoti visuomenę, kad dar labiau ne man kritikuoti spektaklius, kai šioje srityje neturiu nė kiek nusimanymo, prisimenu, kad kasdienybių tikslas yra priminti man pozityvius ir prasmingus patyrimus, ir su malonumu vėl pasileidžiu į prisiminimus.

Tik prieš porą dienų garsiai dalinausi pamąstymais apie savo alternatyvius gyvenimus. Kad visai neseniai pati rimtai galvojau apie emigraciją į tą patį Londoną ir kad gali būti, jog būčiau baigusi (o gal pradėjusi?) labai panašiai kaip Eglė. Žinoma, svarstyti apie alternatyvius gyvenimus nėra jokios prasmės, nes kas buvo, to niekada nebepakeisi, bet pasaulyje tiek daug beprasmių dalykų, kad dar vienas pakenkti nebegali. Man patinka tokios sinchronizacijos, gali būti, kad aš tik susireikšminu ir kabinuosi už smulkmenų, bet man atrodo, kad mano gyvenime jos itin dažnos. Ir tas kalbėjimas apie prarastą alternatyvų galbūt geresnį nei dabartinis gyvenimą, kurį po dviejų dienų pamačiau teatro scenoje, kažkoks reikšmingas, dar kartą primenantis apie tą juokingą paauglišką egocentrizmą, kai manaisi esąs itin svarbus ir itin unikalus, kai savo patirtis vertini kaip vieninteles tokias visame pasaulyje, jautiesi niekieno nesuprastas ir net negalimas suprasti – ir šiek tiek užaugęs supranti, koks buvai kvailas, kokie žmonės tarpusavyje visgi panašūs, kad tavo patirtys unikalios tik tau pačiam ir viskas, kas vyksta tavo gyvenime, jau kada nors kam nors tikrai nutiko. Tas supratimas tuo pačiu metu yra ir palengvėjimas, ir prakeiksmas.

Bet visai nesvarbu, ar gyveni emigracijoje, ar tik pusiau savame didmiestyje, ar kaime pas mamą visą savo gyvenimą, prasmės ir tikslo klausimas vis tiek aktualus. Ir man patiko scenoje matyti tris visiškai skirtingus požiūrius į gyvenimo įprasminimą. Ganėtinai komiškas Edis savo gyvenimu visiškai patenkintas jau dabar, jis žaidžia šunį, renka antis, ir renka nuoširdžiai ir su meile. Jis turi viską, ko galėtų norėti, ir jau dabar jam nieko nebereikia. Gyvena šia akimirka, dabartimi, kaip pats sako. Visi pozityvaus mąstymo ir prasmingo gyvenimo vadovai būtent tai ir trimituoja – gyvenk dabar, praeities nebesugrąžinsi, ateities gali ir nebūti, viskas, ką turi – tai ši diena ir ši akimirka. Atrodo, nuostabus gyvenimas, tik kodėl toks juokingas ir kartu liūdnas? Ar aš galėčiau kada nors pasakyti – dabar turiu viską, pasiekiau tai, ko norėjau, ir viskas, kas man liko, – išlaikyti esamą padėtį? Ar aš galėčiau jaustis laiminga, žinodama, kad daugiau nieko nebenoriu, nes viską turiu? Ar nekiltų mintis šokti nuo tilto, jei kas vakarą eidama miegoti žinočiau, jog rytoj atsibusiu, ir viskas bus taip pat kaip šiandien? Man sunku atsakyti pačiai sau į šituos klausimus, galiu tik teorizuoti, o teorija visada skiriasi nuo praktikos. Bet pažinodama save tiek, kad suprantu, jog man bet koks procesas visada yra svarbesnis ir malonesnis už rezultatą, turiu įtarimų, kad aš taip nemokėčiau. Nes Edžiui liko tik rezultatas, jo gyvenime nebėra proceso, niekas nebevyksta, kasdien groja ta pati plokštelė, nesvarbu, kad karališka.

Visai kita istorija su Vandalu. Savo rezultato jis dar nepasiekė, dar vyksta procesas, bet rezultatas yra ganėtinai aiškus ir suplanuotas: namas su dviem balkonais šalia Kauno, paklusnus mastifas, Lietuva. Gražu, kasdieniška ir paprasta. Kartais galvoju, kad labai norėčiau taip sugebėti: turėti konkrečius tikslus gyvenime ir jų kryptingai siekti. Labai konkrečius dalykus griauti, kad pasistatyčiau kitus, man reikalingus. O nemoku. Nežinau, ko noriu, nežinau, kas mane padarytų laimingiausią, nežinau, kaip pasiekti dalykų, kurie man labiausiai siejasi su laime. Ir net jei žinočiau, ar mokėčiau iš savęs atimti esamąjį laiką, gyventi dėl kažkokio pažadėto amžinojo rojaus, kuris gali taip ir neateiti, kurio gali sulaukti tūnodamas kvailoje metalinėje dėžutėje, kažkur šalia indų, kad nekliūtum už akių, kol kas nors tave pasiims ir išpils į svetimo miesto svetimą upę? Ir net jei pažadėtasis rojus ateitų – o kas tada? Ar tikrai būčiau laiminga? „O kas tau sakė, kad privalai būti laimingas?“ – niekaip neatgaminu, iš ko šitą klausimą pavogiau. Ar tikrai laimė yra galutinis gyvenimo tikslas? Ar laimė išvis gali būti tikslas?

Įdomiausia (nenuostabu, nes pagrindinė) istorija – Beno. Ir man artimiausia – toks amžinas procesas, keitimasis, lyg ir be kažkokio konkretaus tikslo, išskyrus tą, atkeršyti skriaudikui, bet net čia, atrodo, procesas nugali, turėdamas galimybę atkeršyti jau nebekeršija, neaišku, ar dėl viską paaiškinusios istorijos, ar dėl galimybės, kurios turėjimas dažnai būna gerokai įdomesnis už ją pačią. Man tik labai gaila, kad tokia įdomi istorija nebuvo iki galo užbaigta, kad liko taip ir neaišku, ar Benas grįžo į Lietuvą, ar taip ir liko Anglijoje, ar susigrąžino savo tapatybę, ar ir toliau žaidė svetimas, kas nutiko tam benamiui su šunimi, kaip jis virto ratukuose sėdinčiu ir daug daugiau visko žinančiu seneliu. Neaišku ir tai, kodėl mylima ir mylinti moteris staiga nusprendžia parašyti prašymą vyro tapatybei patvirtinti – turbūt paskutinis dalykas, kurį sugalvočiau supykusi ant mylimo žmogaus, yra aiškintis, ar jo vardas tikras. Kartą man sakė – geras kūrinys neturi atsakyti į visus klausimus, jis turi juos užduoti. Ir aš negaliu nesutikti, atsakymai visada reikšmingesni, kai atrandi juos pats, o ne kai sukramtytus patiekia ant lėkštelės, bet ne į tokius klausimus reikia atsakinėti, ne pačiam kurtis pusę istorijos ir spėlioti, ir faktą, jog tokie siužetiniai klausimai apskritai kyla, laikau dideliu scenarijaus trūkumu, kuris galėjo tapti privalumu – o netapo.

Bet procesas vis tiek buvo gražus. Nes vyko, nes buvo matomas, nes proceso buvo siekiama, ne rezultato. Tas kelias valandas scenoje gyvenama ne konkrečiai apibrėžto tikslo link, bet pačioje transformacijoje, nuolatiniame keitime ir kitime, kol tavęs nebeatpažįsta, kol prieš dešimtį metų buvęs „tu“ savęs paties neatpažintum, kol nebegali būti tikras, kad iš veidrodžio į save žvelgi tikrai tu pats. Man tai atrodo gražiausias ir prasmingiausias dalykas pasaulyje – suprasti, kad atsakomybę už savo gyvenimą prisiimi pats, kad gali pakeisti tiek, kiek nori pakeisti, prisipažinti sau, kad savęs „atrasti“ neįmanoma, save galima tik „sukurti“. Jau kurį laiką žvelgiu į veidrodį ir negaliu savęs nepaklausti – kaip tu čia atsiradai? Aš nesu tikra, kad tave pažįstu. Nes suvokiu, kad prieš metus į mane žvelgė tos pačios ir tokios pačios akys, bet žvelgė visiškai kitaip ir visiškai į kitą žmogų. Kad pradėjau taip augti, jog paskutiniuosius metus vis vadinu savo gerokai pavėlavusia paauglyste. Kad visai netyčia, bet kartu ir visiškai sąmoningai tiek daug dalykų apvirto aukštyn kojom, ir buvusią save prisimenu lyg kitą, kartais visiškai nebesuprantamą žmogų. Man atrodo, kad tai ir yra gyvenimas: nuolatinis augimas, plėtimasis ir atspindžio veidrodyje mainymasis ne tik raukšlių kiekiu. Kartais Jėzui Kristui išgelbstint iš Temzės vandenų, kartais išmestam lyg nebereikalingam panaudotam šuniui, kartais pačiam susiprantant ir prisiimant atsakomybę už save ir savo gyvenimą.

Tags: , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: