Problemų (ne)ieškant: The National

Apie The National norėjau parašyti jau kurį laiką. Į mano gyvenimo garso takelį jie įsipynė ne taip ir seniai, bet išgyventa su jais tiek daug, kad dainos, ypač nuklausyto High Violet albumo, skamba kartu su krūva gražių arba liūdnų prisiminimų. Bet vis nerašiau – galvojau, nereikia kartotis, paklausysiu jų gyvai, ir tada parašysiu viską, ką taip seniai norėjau, galbūt net su naujais pastebėjimais. Paklausiau gyvai ir panašu, kad neišdegs – tos dvi valandos vertos atskiro įrašo, kuriame nėra vietos pasvarstymams apie nušlifuotus studijinius deimančiukus.

Gaila, bet didelės nuostabos nesukelia faktas, kad į turo tvarkaraštį nėra įtraukta Lietuva. Turėjau garbės stebėti The National pasirodymą Varšuvoje, mielo parko nedideliame amfiteatre. Žmonių buvo mažiau nei tikėjausi, išprotėjusių fanų, besirenkančių likus kone parai iki koncerto, irgi nebuvo daug – įtariu (nors nemačiau), kad prieš H&M atidarymą Vilniuje gerokai daugiau žmonių gerokai ilgiau nekantriai laukė lemtingųjų minučių… Bet ne fanų skaičiuje ir ne jų pamišimo laipsnyje visa esmė. Norinčių savo akimis pamatyti, savo ausimis išgirsti ir savo rankomis paliesti (taip, buvo ir tokia galimybė!) netrūko.

Apšildanti grupė, nors ir be kailinių, paliko visai skanų įspūdį. Annie Clark, apie kurią iki to vakaro nežinojau visiškai nieko, yra įspūdinga moteris su įspūdingu balsu ir akivaizdžiai skirianti išskirtinį dėmesį savo įvaizdžiui scenoje. Vis pasimesdavau, tai ką gi St. Vincent išties groja – patinka man ar ne visai? Kai kurios dainos šiek tiek priminė paauglystėje didelį susižavėjimą kėlusių merginų Jack of Jill muziką, kitos tiesiog vertė kojas kilnotis, dar kitos – nesukėlė jokių emocijų, išskyrus nekantrų laukimą – na, lipkit jūs greičiau nuo tos scenos, ne to čia susirinkom. Bet tenka pripažinti, kad Annie vaizdas, balso stiprumas, sugebėjimas taip laviruoti ant aukštakulnių scenoje tuo pat metu grojant gitara nuteikė visai puikiai: kai iš apšildančios grupės nesitiki visai nieko ir net neįsivaizduoji, kas jie per vieni, o jie ne tik apšildo, bet ir gerai sušildo, pasijauti gavęs gerokai daugiau nei tikėjaisi.

O tada – ilgas laukimas. Pasimetę veidai ant scenos, lyg nesuprantantys, ką jie ten veikia ir ką dabar kur jiems nešti, mikrofonų perstatymai, laidų klijavimai, trypimas nuo kojos ant kojos, žvilgčiojimas į laikrodį – na, greičiau gi, greičiau, kiek galima laukti?.. Ir miniai klykiant Don’t Swallow The Cap pirmiems akordams skambant scenoje pasirodo tie ilgai lauktieji.

Neperrašinėsiu setlisto, nesidžiaugsiu, kokias labai mylimas dainas tą vakarą išgirdau, nepasakosiu, kaip labai skaudėjo kojas ir kaip mažai vietos buvo šokti ir kaip gera buvo dainuoti kartu su minia. Paminėti gal norisi tik Sorrow, atliktą kartu su Annie: laukdama koncerto ir youtube žvalgydama live’ų skambesį sakiau, kad neatsirado dainos, kuri gyvai būtų padaryta geriau nei įrašuose. Tenka atsiimti savo žodžius, nes toji Sorrow buvo kažkas Tokio, Annie balsas taip puikiai papildė Matto, kad norėčiau girdėti tą dainą taip atliekamą kasdien, ir originalios versijos net nepasigesčiau. Atrodo, kad tik taip visada ją ir įsivaizdavau – su sodriu ir stipriu moters balsu, ir tik šį kartą išgirdau ne tik galvoje. Būna, įvairūs svečiai iškraipo dainas, sugadina jų žavesį, bet šįkart nutiko visiškai priešingai.

Man pačiai keista taip galvoti, bet aš džiaugiuosi, kad pasirodymo metu skambėjo ir dainų, kurios man nekelia per stiprių emocijų, kurių nelabai klausau ir nelabai mėgstu. Įprastai koncertuose tikiuosi išgirsti visus geriausius gabalus, ir vien tik juos, be jokių vidutiniškų dainelių, bet jeigu būčiau pati susidėjusi setlistą ir girdėjusi tik tas dainas, kurias be galo myliu, jau viduryje pasirodymo būčiau kritusi ant žemės ir tapusi nekilnojamu turtu – kojos būtų neatlaikiusios.

Kai po dvidešimties dainų grupė atsisveikino, minia nesiliovė ploti ir klykti. Aš kartu su jais, ir kai pavargusios rankos viena į kitą atsitrenkti ėmė su lengvu skausmu, trumpam kilo mintis – gal nebegrįš?.. Gal Terrible love taip ir neišgirsiu; na, jei neišgirsiu, gaila, bet vis tiek verta buvo, puiku buvo. Bet grįžo – kartą kažkur rašiau apie pabaigas, kad gera gali ištaisyti net nekokį kūrinį, ir Mattas tai kuo puikiausiai žino – pabaiga buvo tokia, kad aš net neprisimenu, kas vyko iki jos; nežinau, gerai tai ar blogai, gal ir gaila, draskaisi pusantros valandos, o prisimena tik paskutiniąsias minutes, bet, dievaži, esmė juk kaip, o ne kiek prisimena, ar ne?

Grįžimas ant scenos buvo įspūdingas. Keturios dainos, ir visos tokios skirtingos, ir taip skirtingai atliktos. Ir jei dalį pasirodymo man ramybės nedavė mintis – tai kokio velnio man prie tos scenos grūstis? Iš toliau scena irgi puikiai matosi, o erdvės taškytis gerokai daugiau – o taškytis tikrai norėjosi. Biso metu supratau, kodėl aš visgi prie scenos, o ne kažkur nuošalioje erdvėje. Lauktoji Terrible Love buvo kažkas nepakartojamo, visiškai nerežisuotai virš išprotėjusios minios pakimbantis žmogus, nesuskaičiuojama krūva rankų, besitiesianti nors vienu pirštu paliesti bent kostiumo kraštelį to visą save dovanojančio muzikinio dievo, ir galiausiai jo išprotėjimą filmuojantį išmanųjį telefoną griebiantis Mattas, atsukantis kamerą į save ir užbaigiantis paskutinius dainos taktus tiesiai laimingajam į vaizdo įrašą. Maniau, kad čia jau kulminacija, kad po tokią audrą sukėlusios dainos jau nieko būti nebegali – ne tik nieko geresnio, apskritai nieko, nes atiduota viskas, ką buvo galima atiduoti. Suklydau.

Išvedę minią iš proto, The National sustojo ant scenos krašto, apšvietė publiką, nukreipė į ją mikrofoną – taip ir stovėjom, intymus tête-à-tête, vienetu tapusi savo rankos nuo kaimyno kojos nebeskirianti sinchroniškai linguojanti minia ir vienetu stovintys puikūs kostiumuoti vyrai: vieni prieš kitus, atrodo, jokia pakyla nebeskyrė. Ir visi dainavom – crybaby, cry, nes pabaiga buvo neišvengiama, tik nė kiek ne liūdna, nes seniai žinoma tiesa suskambėjo jausmu – dalykai būtent dėl savo laikinumo vertingi, to, kad jie baigiasi, kad išgyveni juos laukdamas, patirdamas, o tada galiausiai jau tik atsimindamas – po minutės, po valandos, paskui po mėnesių, metų… Ir eidama tamsia Varšuvos gatve pusbalsiu dainuodama tai, ką išgirdau, ir tai, ko neišgirdau, jau tik atsiminiau, bet atsiminiau labai užtikrintai – buvo nuostabu; tikiuosi, bus pakartojama.

Jau vėliau, gerokai po koncerto, skaitinėdama apie The National pasirodymus supratau, kad nebuvo čia nieko neįprasto. Kad grupė tokį pasirodymo modelį gerai atidirbusi ir nuolat jį naudoja. Kad fizinis kontaktas su publika ir itin asmeniškai nuskambanti finalinė daina nepriklauso nuo to, kaip labai minia išreiškia savo meilę atlikėjams. Bet įspūdis nuo to nė kiek nepablogėja: akivaizdu, modelis veikia, ir veikia puikiai. Ir, tikiuosi, veiks tol, kol turėsiu dar vieną galimybę tuos puikius vyrus išgirsti gyvai, ir tas trigubas geros muzikos, gyvo garso ir skanaus pateikimo malonumas bus pakartojamas – nors ir sako, kad visi nuostabūs dalykai nepakartojami.

Tags: , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: