Gyvenimas šalia kopėčių

Pirmą kartą su Kobo Abe susidūriau dar paauglystėje, kai lyg išprotėjusi rijau visas iš eilės knygas. Dabar tuo metu perskaitytas knygas vertinu nauju žvilgsniu: neretai nusprendžiu jas perskaityti dar kartą, ypač jei tuomet knyga man nepatiko – tas “nepatiko” labai jau dažnai reiškia, kad tiesiog buvau per daug maža ir neprotinga, kad patiktų. Su “Moterimi smėlynuose” nutiko taip pat. Tą ankstyvąjį apie šią knygą likusį įspūdį lengviausiai galėčiau apibūdinti ne visai normine trijų raidžių ir skyrybos ženklo koduote “WTF?”. Todėl kai gerokai labiau užaugusiose rankose ši knyga atsidūrė dar kartą, net nekilo minties pasilikti ją ateičiai, tam beveik niekada neateinančiam “kada nors”.

Tai buvo vienas iš tų kūrinių, kurie nematomais klijais ištepti, taip sunkiai leidžiasi padedami į šoną, vis kimba prie rankų, neleidžia atitraukti akių, ir galvoje pradedi aktyviai ieškoti laisvų minučių, kad galėtum vėl įkristi į tą smėlio duobę, iš kurios taip beviltiškai atkakliai bando išsiropšti nelaimingas turistas. Perskaičiusi net nustebau: kaip man galėjo nepatikti šita knyga, kaip aš galėjau nesuprasti nieko, kas joje rašoma – tas naivus polinkis manyti, kad visada buvau tokia protinga kaip esu šiandien; eilinį kartą tenka pripažinti, kad augimo ir brandos neišvengiam kiekvienas, net jei prieš jį ir taip jaučiamės protingiausi ir brandžiausi pasaulyje.

Antrasis skaitymas baigėsi jau seniai, praėjo tiek laiko, kad galėčiau ir trečiąjį kartą skaityti, nes jau daug ką pamiršau. Kai tada užverčiau paskutinįjį knygos lapą, ilgai galvojau apie tą duobėje – dabar jau savo noru – įstrigusį vyrą. Supratau, kad jaučiuosi labai panašiai kaip jis. Įkritau į duobę, į kurią visai nenorėjau įkristi, nustojau iš jos taip dramatiškai kapstytis, tiek susitaikiau su savo apgailėtina situacija, kad tos galiausiai paliktos kopėčios, taip seniai svajotos ir sapnuotos, net neberūpi – juk rytoj jos irgi bus, ir poryt, ir bet kurią kitą dieną. Tiesa, mano duobė nebuvo tokia literali ir apėmė tik vieną gyvenimo sritį, svarbią, bet ne esminę, ir galėjau sau leisti tiek voliotis toj duobėj ir nematyti kopėčių, tiek trintis aplink jas lyg katinas aplink valerijono krūmą ir vis tiek nelipti lauk, galėjau ir išlipti ir išeiti ieškoti drugelių, palikusi duobę užsinešti smėliu. Per daug gyvenimas nebūtų pasikeitęs. Todėl pamąsčiau apie smėlio duobę, apie moterį ir vyrą tuose smėlynuose, ir knygą pastačiau į garbingą lentynos vietą, šalia kitų, turinčių etiketę “perskaičiau”.

Ir toji istorija pas mane sugrįžo visai netikėtu būdu. Žmogus, kurio net nepažįstu, palygino visą gyvenimą su šita knyga: kad tai – nepakeliamas darbas, vien dėl išgyvenimo, kad kasi, nes, jei tik nustosi kasti, smėlis tave palaidos, ir neturi pasirinkimo, negali iš ten pabėgti. Ir pats prisipažino, kad nepamena, kaip toji knyga baigėsi. Ir aš puikiai suprantu, iš kur tos mintys kyla. Ir tik dabar supratau, kad iš tikrųjų ne viena nedidelė situacija buvo identiška Kobo Abės istorijoje pasakojamai, bet tuo skaitymo metu aš lygiai taip pat sėdėjau smėlio duobėje, kasdien kasiau byrantį smėlį, svajojau pabėgti nuo to sunkaus darbo, bet kopėčiomis nelipau – ir jei manęs kas nors paklaustų “kodėl?”, aš nesugebėčiau į šį klausimą atsakyti.

Man tai šiek tiek primena Seligmano “išmoktą bejėgiškumą”, kai tave tiek laužo, kad galų gale perlaužia. Kai išmoksti, kad esi nevykęs, brokuotas, nepakankamas, kad jei bandysi šokinėti, tave papurtys elektros srove, kad nebebandytum. Ir net po ilgo laiko, kai elektra seniai atjungta, vis tiek nešokinėsi, nes susitaikei, kad beviltiška. Panašiai ir vabzdžių ieškotojas taip ilgai buvo purtomas mintimi, kad pabėgti iš to kaimo neįmanoma, negalima, nereikia, kad pamatęs kopėčias pats savo noru lieka duobėje ir nuteisia save kasdieniam beprasmiam darbui. Galima ir nesutikti, galima ginčytis, kad toje duobėje visai neblogai: joje gyvenant, beprasmis smėlio kasimas turi prasmę, duobėje yra įprasta moteris, į duobę pristato įprastų išgyvenimui būtinų dalykų, net laikraščių atneša, sąlyginai ramus ir įprastas ir kažkokią dalį žmogaus poreikių patenkinantis gyvenimas, o jei tie poreikiai visai menkučiai, tai patenkinami net visi – ir ko dar reikia? Bet taip atrodyti gali tik tada, kol sėdi toje duobėje, kol vaikštai kasdien užpustomo ir kasdien iškasamo kaimo takeliais, kol nematei, kas vyksta tik šiek tiek toliau – arba kai tai visiškai pamiršai.

Ir man norisi papurtyti tą vyrą, užmiršusį, kad egzistuoja gyvenimas be smėlio kasimo. Norisi papurtyti ir tą, kuris sako, jog gyvenimas – visai kaip Kobo Abės knyga, kai pamiršti jos pabaigą. Papurtyti visus tuos, kurie galvoja taip pat ar panašiai – tokių, tikiu, yra ne vienas ir ne du. Papurtyti visus, išmokusius nebešokinėti, nes kažkada už šokinėjimą juos papurtė elektra. Save papurtyti, kad šitiek metų žiūrėjau į šalia stovinčias kopėčias ir kartojau sau – išlipti galima ir rytoj, šiandien dar pasėdėsiu, juk blogiau nebus. Nes gyvenimas per trumpas ir per gražus ten, kur iš tos smėlio duobės nė velnio nesimato, ir kaip beprotiškai gaila, kai kas nors savo noru pasirenka ten net nesižvalgyti.

Aš nežinau, kokią žinutę japonas K. Abė užšifravo pasauliui savo istorijoje. Kad ir šuo kariamas įpranta? Kad niekada negalima pasiduoti, nes galiausiai atsiras kopėčios? Kad kai galime gauti dalykus, mes jų nebenorim? Sugalvočiau gerokai daugiau moralų, bet neverta – vienos unikalios tiesos nėra, ir kiekvienas mato tai, ką nori matyti. Aš tik džiaugiuosi, kad į mano burną galiausiai prilindo tiek smėlio, kad išdrįsau nusispjauti į prakeiktą duobę ir užlipti kopėčiomis, ir norėčiau visiems, duobėje sėdintiems, tomis kopėčiomis tol mojuoti prieš veidus, kol ir jie padarys tą patį.

Eilinė odė gyvenimui išėjo, bet nebegaliu kitaip, jaučiuosi išlipusi iš savo duobės, jaučiu, kad smėlis ją užpustė ir gyvenu ant žemės, o ne giliai joje, jaučiu, kad vaikštau ne minkštais smėlio supiltais takeliais, o civilizuotu tvirtu taku, ir dar ilgai tuo negalėsiu atsidžiaugti.

Tags: , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: