Vis dar puikus, tik nebe toks naujas pasaulis

Jei gyvenime neegzistuotų darbas ir kiti savanoriškai privalomi malonumai, vienas iš dalykų, kuriam su dideliu užsidegimu skirčiau daugybę laiko, yra skaitymas apie tai, kaip atrodė pasaulis tarpukariu. Mokiausi, žinoma, kažką per istorijos pamokas, bet tai buvo taip seniai ir nuo to laiko galvoje prigrūsta tiek visai kitokių dalykų, kad jaučiuosi kaip tabula rasa, iš kurios visą su šiuo laikotarpiu susijusią informaciją kažkas ėmė ir ištrynė. Ir visiškai gali būti, kad tuos laikus klaidingai įsivaizduoju kone kaip tamsiuosius viduramžius, bet, remdamasi įvairiais genetikos atradimų faktais, niekaip negaliu patikėti, kad Huxley savo “Puikų naują pasaulį” parašė 1931-aisiais.

(Anti)utopijos – viliojanti ir populiari tema. Vien aš skaičiau Bradbury’o, Huxley’o, Vonneguto, Orwello kūrinius, o kur dar visi neskaityti arba skaityti ir pamiršti?.. Siekis pakeisti pasaulį į tobulą jo variantą man atrodo neišvengiamas kone kiekvienam mąstančiam žmogui. Nereikia net stengtis, kad pastebėtum, jog ne viskas gyvenime yra gražu, gera ir teisinga. Užtenka truputį pasistengti – ir variantai, kaip tai ištaisyti, atrodo, patys lenda į galvą ir prašosi būti įgyvendinami. Huxley man ypatingai įstrigęs labai konkrečiu aprašymu, kaip tobula visuomenė sukuriama. Žmonės gaminami kaip šiais laikais batai: trūksta darbo jėgos? Štai jums partija epsilionų. Reikia kažko mąstančio? Pagaminsime partiją betų. Kaminkrėčių poreikis auga? Į šitas kolbeles prašom nepagailėti suodžių. Visa žmonija kontroliuojama nuo pat gyvybės užsimezgimo, pirmųjų ląstelių pasidalijimo. Dar neišpilsčius (puiki gimimo alternatyva) individų, jiems sukuriamos būsimo gyvenimo sąlygos – kad įprastų, kad džiaugtųsi ir kad – apsaugok, Forde – kitokio gyvenimo net nenorėtų. Po išpilstymo mokymas tęsiasi: poilsio miegas skirtas kokybiškam smegenų plovimui, vaikiški žaidimai kuria reakcijų grandines, užtikrinančias tinkamą funkcionavimą visuomenėje.

XX a. pradžioje atsiradęs biheiviorizmas turėjo ryškios įtakos knygos siužetui. Pastiprinimais ir bausmėmis formuojamas reikalaujamas sociumo varžtelio elgesys veikia kone be priekaištų. Jei dar kūdikis išmokai, jog prie gėlės negalima kišti nagų – nekiši jų ir užaugęs, elgesio teorijoje mąstymas kaip toks nelabai ir egzistuoja. O ir kur ten primąstysi, kai tavo gyvenimas puikiai suplanuotas, sudėliotas į lentynas, o jei iš lentynos staiga iškrenta varžtelis – gramas somos, ir jokie varžteliai nebekaso.

Kad sklandžiai suderintas laikrodžio mechanizmas imtų strigti, tereikia ne į tą butelį šliūkštelti truputį alkoholio. Ir vietoj gyvenimu patenkinto pliusinio alfos į puikų naują pasaulį patenka įtartinas tipas, toks panašus į gerbiamą skaitytoją ir jo kasdien sutinkamus žmones. Kelia visokius gyvenimo prasmės klausimus, priešinasi visuotinei laimės būsenai, kritikuoja status quo, o galiausiai sukelia suirutę, į tą puikų naują pasaulį atitempdamas necivilizuotą Laukinį. O tada ima vykti keisčiausi dalykai. Su protinguoju pasaulio valdovu lyg su sau lygiu vienodais žodynais ima kalbėtis labiausiai nuo to pasaulio atitrūkęs ir nieko apie esamą gyvenimo būdą nesuvokiantis žmogus. Didžiausia bausmė visuomenėje – ištrėmimas į užmirštą salą – pasirodo esantis didžiausias apdovanojimas, galimybė gyventi tarp mąstančių.

Labai greitai po knygos parašymo realiajame pasaulyje prasidėjo du šiek tiek panašūs tobulos visuomenės kūrimo bandymai. Hitleris siekė išgryninti arijų rasę, pasaulyje palikti tik ‘vertingus’, lengvu rankos mostu atsikratydamas psichikos ligonių, invalidų ir kitų, sociumui nieko reikšmingo neduodančių ar tiesiog išvaizdos standarto neatitinkančių. Stalinas laikėsi kiek priešingos strategijos: visi, kurie sugeba mąstyti, yra pavojus, tad pirmieji į amžino įšalo žemę iškeliavo profesoriai, mokytojai ir kiti inteligentai. Fordo viešpatavimo metai – lyg ir kažkoks tarpinis variantas: didžiausią visuomenės dalį sudaro gan primityviais dirbtinai sumodeliuotais refleksais besivadovaujantys žemaūgiai, bet protingųjų, neapnuodytų alkoholiu dar kolbose, kiekis taip pat palaikomas – tiesa, tik tol, kol jų mąstymas nenukrypsta nuo tų pačių dirbtinių refleksų. Jei nukrypsta – viso gero, pasimatysime saloje. ‘Skaldyk ir valdyk’, ‘bukus valdyk’ ir ‘kas ne draugas – tas priešas’ sintezė. Vis dar negaliu suprasti, kaip tokia geniali knyga galėjo taip seniai gimti.

Kažkur internetuose sklando paveikslėlis, kuriame lyginamos Orwello ir Huxley antiutopijos ir (nepasakyčiau, kad su dideliu džiaugsmu) reziumuojama, jog Huxley baimės buvo realistiškesnės. Išties kuo gi taip stipriai skiriasi soma nuo galybės šiuolaikinių būdų užsimiršti? Kažkas nepasisekė – delfi pramogų skiltyje visada atsiras įžymybė, netikėtai apnuoginusi savo užpakaliuką (kokia nelaimė ir gėda, nuosavos problemos iškart kuklios pasirodo). Kažko liūdna – kvailos katulių nuotraukos su dar kvailesniais užrašais jūsų paslaugoms, nepralinksmės tik beširdis. Nuobodu gyventi – štai serialas apie vampyrus, raganas ar paauglius, visiems pagal skonį, šimtai serijų, veiklos dviems savaitėms. Viskas užknisa – juk taip lengva savo pyktį sublimuoti lovoje, tikrai atsiras vienkartiniam (ar daugkartiniam, priklausomai nuo asmeninių poreikių) nuotykiui pasiryžęs/-usi, net kuždėti ‘visi priklauso visiems’ į ausį neprireiks, juk YOLO, ar ne?

Ir visai galėtų būti liūdna.

Bet visai nėra.

Gal dėl tokio paveikslėlio, vaizduojančio tris žmones. Vienas stovi ant žemės ir mato poniais bei vaivorykštėmis išpieštą sieną. Antrasis stovi ant solidžios krūvos knygų ir mato, jog už tvoros vyksta žiaurus karas. Trečiasis stovi ant milžiniškos knygų stirtos ir mato virš debesų švytinčią saulę.

Kaip sakė į kitą pasaulį keliaujanti Lester Burnham siela neišaugtame (ir turbūt nebeišaugsiamame) paauglystės laikų ‘American Beauty’, ‘it’s hard to stay mad, when there’s so much beauty in the world’. Tada tie žodžiai skambėjo vienaip, dabar – kitaip, augant kartu stiebiasi ir visi suvokimai, bet faktas nesikeičia, gyvenimas yra pernelyg gražus, kad dėl blogų dalykų vertėtų sėdėti kampe ir verkti. Kol už somos atsisakymą manęs negrasina išsiųsti į atokią salą, viskas yra pakankamai gerai, kol visi nepriklauso visiems, kol laimė nėra privaloma būsena, kol ‘tėtis’ ir ‘mama’ netapo keiksmažodžiais, visiškai atsiejančiais žmones nuo bet kokių socialinių į(si)pareigojimų, kol mano kompiuteris vis dar turi galimybę būti išjungtas, tol šis pasaulis vis dar puikus ir vis dar ne toks naujas.

Tags: , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: