Raguotus sapnus prisimenant

Gyvendama vis labiau įsitikinu, kad gyvenime atsitinka tie dalykai, kurie turi atsitikti. Pernai juokavau, kad į Juodaragį važiuoju tik iš inercijos, be kažkokio ypatingo noro, šiemet nusprendžiau elgtis protingai ir iš inercijos nelįsti iš namų, juolab, kad programoje nemačiau nieko ypatingo, dėl ko norėčiau patogią lovą iškeisti į miegmaišį palapinėje. O tada prasidėjo: atsirado kabinanti grupė, atsirado galimybė itin paprastu būdu įsigyti bilietą, atsirado puiki kompanija, vieta mašinoje, palapinėje… Turbūt neverta net sakyti, kad išvažiavau – ir dar su dideliu džiaugsmu.

Kas ketverius metus sumažėjantis festivalis šįkart pasakojo apie sapnus ir tą paslaptingą trečdalį gyvenimo. Temos išpildymas – puikus: netikėtose vietose kabančios sapnų gaudyklės, klaidi kaip ir tema Skinderiškio dendrologinio parko gamta (trečią dieną ten vaikščiodama vis dar nebūdavau tikra, kur turiu eiti, kad nueičiau ten, kur noriu – bet gal čia tik mano prasta orientacija…), nedidelis žmonių kiekis (juk ir į savo sapnus ne kiekvieną įsileidžiam), sapnuoti skatinanti muzika, kurią kasnakt girdėjau užmigdama – ramučiai turėjo nuolatines lopšines, sklindančias nuo scenos. Mistiškai romantiška tema tie sapnai, turbūt net didžiausią skeptiką užkabinanti – būk gi tu koks nori skeptikas, vis tiek tenka ir sapnuoti keisčiausius dalykus, ir stebėti sapnų atsikartojimus realybėje, ir pasivartyti naktį kitą, nemigos kamuojamam… Mistiškai romantiška ir renginio vieta – sunku patikėti, kad toks didelis ir puikus kūrinys – vieno žmogaus meilės rezultatas. Maži takeliai, tvenkinėliai, didelės pievos, regionais susodinti medžiai, informacinės lentutės… – nelaikau savęs didele gamtos mylėtoja ir entuziaste, bet apsilankyti tokioje vietoje verta ir be festivalio.

Važiavau su šiokiu tokiu iššūkiu: MJR nėra paprastas muzikinis festivalis, tai didelis kultūrinis renginys, tik įprastai tą papildomą kultūrą, vykstančią dienos metu, praleisdavau palapinėje miegodama. Dar prieš kelionę susitarėm su kolega, kad šįkart bus kitaip: pasikultūrinsiu kaip dera, kad turėčiau ką jam papasakoti. Nedrįstu lygintis su žmonėmis, kurie nuoširdžiai domėjosi ir dalyvavo visuose siūlomuose dalykuose, kurių buvo tiek daug, kad kartais norėjosi pasidalinti į mažiausiai dvi (o dar geriau – kokias keturias) dalis, kad galėtum pabūti keliose vietose vienu metu. Tačiau lyginant su savo prieš tai buvusių metų aktyvumu, pasikultūrinau kaip dera.

Ką mačiau ir girdėjau? Paklausiau keleto paskaitų (tiksliau būtų sakyti – jų dalių; nė vienoje nesugebėjau išbūti nuo pradžios iki galo), pasivaikščiojau po Burtų kiemą, apžvelgiau parodas, jaukiai pasėdėjau mistinėje sapnų mašinoje (ją kūrusiems tikrai netrūksta išmonės, be galo jauki vieta, jei ne kitur vykstantys daugybė dalykų, būčiau norėjusi ten pasilikti ilgam ilgam ir pro pusiau užmerktas akis susapnuoti kokį sapną; visiškai asmeniškas džiaugsmas – tas rūsio kvapą primenantis dvelksmas tik įėjus vidun, kaip gaila, kad uoslė taip greitai prie kvapų įpranta ir jų nebejaučia – tą kvapą uostyčiau ir uostyčiau, kol galva apsisuktų…). Labai norėjau apsilankyti observatorijoje, bet visiškai nepavyko: pirmąjį vakarą, kadangi atvažiavome po darbų ir, kol pasistatėme namus, ėmė temti, niekaip nesugebėjome jos rasti; antrąjį vakarą jau puikiai žinojome, kur ieškoti, bet atėjus pažiūrėti į žvaigždes prieš miegą, vienintelės gyvos dvasios, kurias pavyko ten rasti – lygiai taip pat pasimetę ir žvaigždėmis susidomėję žmogeliai, belaukiantys jau nežinia kiek nežinia ko. Galiu pasidžiaugti, jog pirmą kartą per daugybę dalyvavimo MJR metų stebėjau uždarymo apeigas. Įdomus patyrimas.

Labiausiai nudžiuginęs “kultūrinis reiškinys” – į miškus atvežtos “Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Seniai ruošiausi nueiti į šį spektaklį, girdėjau apie jį krūvą puikių atsiliepimų, bet taip ir neprisiruošiau, kol galiausiai spektaklis… pats atėjo pas mane – negaliu kitaip to pavadinti. Lengvai pavydu tiems, kurie turėjo galimybę jį išgyventi visais kitais pojūčiais, o ne rega, būtų ir pačiai įdomu pasisūpuoti ant tų kėdžių, pauostyti paslaptimi likusių kvapų ir būti nutampytai pliušinio šuns ar minkštos beždžionės. Bet net sėdint minioje ir patiriant pasaką vien rega ir klausa, buvo puiku. Jei jau vaikiškas lėlių spektaklis įdomus suaugusiai ir gan išpindėjusiai moteriai, tai jau šį bei tą apie jį pasako. Bet labiausiai, žinoma, žavi pati idėja. Džiugu, kad atsiranda žmonių, nebijančių kurti ką nors naujo, džiugu, kad bandoma paversti tokį reginį kaip teatras patyrimu, kad juo galėtų džiaugtis ir nematantiej. Tikiuosi, kad ir mano vaikai, kai jų turėsiu, turės galimybę išgyventi tokią patirtį, galėti įsijausti į meninį vyksmą visomis to žodžio prasmėmis.

Ir, žinoma, muzika – visgi man tai pagrindinė priežastis, dėl kurios aš Juodaragyje vis pasirodau, iš inercijos ar ne. Daug kas po šiųmetinio renginio niurzgėjo, kad muzika nuobodoka, kad trūko kažko labiau užvedančio – prie niurzgėjimo galiu šiek tiek prisidėti, asmeniškai man norėjosi ir truputį kitokios muzikos, bet asmeniškai aš žinojau, kur važiuoju, niekas manęs nesurišo ir ten nenutempė, tai mano skundai tiek pat prasmingi ir pagrįsti, kaip šuns kaukimas mėnuliui.

Sieben girdėjau nebe pirmą kartą, bet tik šiemet išklausiau viso pasirodymo. Ir nė kiek nesigailiu. Nieko nesuprantu apie muzikos technologijas, ir man visiška fantastika, kaip vienas žmogus su vienu smuikeliu gali taip sugroti. Itin džiugino į pasirodymo pabaigą vis energingesnėmis tampančios melodijos, o bisui sugrotas Joy Division koveris visiškai papirko – taip papirko, kad nekantriai laukiu kitos galimybės išgirsti Matt’ą gyvai.

Bene labiausiai laukiau jungtinio Obšrr ir OOrchach pasirodymo. Apie antrąjį – tenka darkart pripažinti sau, kad visgi Vilkduja man artimesnė dūšiai. Dėl pirmojo – esu mirtinai muzikine ir vizualine prasme įsimylėjusi šitą projektą. Ir man būtų gerokai labiau patikę, jei pusantros valandos būtų skirta vien jojo dainoms – būčiau stovėjusi, žiūrėjusi į visada žavingas video projekcijas ir kartu lingavusi. Gaila, kad palinguoti teko tik keturias dainas – prasidėjus bendrajai daliai, ėjau prisėsti, nes nebe taip džiaugiantis, kojytės po ilgos dienos atsisakė tinkamai veikti.

Kitas labai lauktas pasirodymas – And Also The Trees. Tiesą pasakius, šios grupės buvau klausiusi labai nedaug, bet išgirdusi, kad jie bus MJR, vien dėl to kilo didelis noras ten atsirasti, nes faktas, kad jie buvo muzikiniai draugai su amžina meile The Cure, man pasako viską, ką reikia žinoti. Gaila, kad dėl visiškai suprantamų priežasčių pasirodymas labai vėlavo ir nusitempė į naktį – senstelėjau tiek, kad jau norisi anksti eiti į lovytę, ir iki pasirodymo galo neištvėriau. Bet tiek, kiek girdėjau, pakankamai pradžiugino – tokia puiki rami muzika, kaip tik prieš miegą, kaip tik medžių apsuptyje, kaip tik tokios atmosferos renginyje. Mane visada žavi atlikėjų kokybiškas bendravimas su publika – nežinau, ar čia skiriamasis britų bruožas, bet tiek And Also The Trees, tiek Matt Howden tai sugeba puikiai, šlapia sėdėjau ant šlapio šiukšlių maišo ir negalėjau nustoti šypsotis, nes nuoširdumas jautėsi net būnant ganėtinai atokiai nuo scenos.

Šiek tiek gaila, kad nepavyko paklausyti kitų šeštadienio vakarą grojusių svečių – Ô PARADIS. Buvau nusiteikusi juos praleisti, nes dubliavosi su And Also The Trees, arba nubėgti bent į pabaigą, šiems baigus pasirodymą, bet dėl pakrikusio tvarkaraščio nebesupratau, kas ir kaip vyksta, ir iki Nemigos scenos nebenušliaužiau.

Labai džiaugiuosi pagaliau po tiek metų simpatijų gyvai išgirdusi Vytautą V. Landsbergį – aplinkybės nuolat susisukdavo taip, kad nepavykdavo jo pasiklausyti. Kaip pats sakė, jo dainos – vaikams ir suvaikėjusiems. Aš prie antrųjų, nors širdy vis dar pirmasis, dar ilgai turbūt būsiu. Ir koks didelis, bet koks paprastas malonumas lengvai lynojant sėdėti ant suolelio, stalan atsirėmus, ir klausytis tokių mielų ir taip seniai širdy gyvenančių dainelių. Tokios paprastos ir lengvos atrodo, bet tokios protingos – nesiplėsiu apie jas daug (nors tikrai daug galėčiau), bet VVL man kaskart primena, kad kartais genialiausi dalykai slypi pačiuose paprasčiausiuose, kad kartais iš pirmo žvilgsnio maži dalykai yra patys didžiausi.

Buvo ir dar klausytos ar girdėtos muzikos, buvo ir dar matytų ar patirtų dalykų, bet visus juos aprašyti net man pačiai pasidarytų nuobodu. Buvo dalykų, kuriais būtų galima skųstis ir niurgzti: vėluojantys pasirodymai, pliurzės po lietaus, itin greitai išpirkti specialieji suvenyrai, neypatingai džiuginantis maistas ir dar mažiau džiuginančios eilės prie jo, viename iš punktų patį pirmą rytą dingusi bet kokia kava, į palapinę skraidantis futbolo kamuolys, ir taip toliau, ir panašiai – bet visa tai tokios smulkmenos, taip nieko nekeičia, kad prisimenu jas tik todėl, kad norisi prisiminti ir ką nors neigiamo – nebūna gi viskas tobula. Visas smulkmenas atpirko kone kiekviename žingsnyje matomas organizatorių rūpestis visais pusantro tūkstančio: instrukcijos dar prieš festivalį, šiaudų “kėdės” pievoje, apie barščius ir reikšmingas vietas informuojantys kelio ženklai, pagalba bet kokiais klausimais, šviečiančios apyrankės ant siauro keliuko tarp tvenkinių, šiaudais barstomi nuo lietaus sužlegę takai… Realūs liūdesėliai tik du: minėtasis nesusipratimas su observatorija bei pačios įdomiausios programos metu surengtos naktinės orientacinės – aš siaubingai orientuojuosi aplinkoje, bet tikrai būčiau norėjusi sudalyvauti, jei tuo metu dar labiau nebūčiau norėjusi visą energiją skirti puikiausiai muzikai.

Ir jau laukiu kitos vasaros pabaigos. Gal vėl nuspręsiu nepasiduoti inercijai ir netyčia ten atsirasiu, gal pasidavusi inercijai atvažiuosiu, gal apie inerciją net minčių nekils ir degsiu dideliu noru kuo greičiau atvykti ir kuo daugiau pamatyti – net dievai turbūt dar nežino, kaip kas bus po metų. Bet esu tikra, kad bet kokiu atveju – nenusivilsiu.

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: