Eilės apie buitį, būtį ir bet

Poezijos skaitymų vakaras, pavadintas “Viskas gerai, bet”, buvo pristatytas su dideliu susižavėjimu jo pavadinimu. Sakė – jis visiškai apibūdina mūsų gyvenimus: esame pavalgę, patenkinę įvairius fiziologinius poreikius, o vis tiek kažko norisi, vis tiek traukia prie meno, susirenkam pasiklausyti poezijos… Koks gražus ir stiprus gi pavadinimas – kiekvienas interpretuoja taip, kaip nori; esu tikra, kad tiek man, tiek mano kompanionei pavadinimas visai kitom stygom grojo ir visai kitais dalykais traukė, bet tai visiškai nieko blogo – kaip tik gera.

Savo kūrybą skaitė Paulius ir Povilas – du vyrai, susiderinę ne tik vardais, bet ir daug daugiau kuo, lyg koks In ir Jan, galvojau, jų klausydama. Povilo poezijos jau buvo tekę skaityti, tuo tarpu su Pauliaus kūryba iki šio vakaro nebuvo pasisekę susidurti. Todėl apsilankymas renginyje buvo pusiau improvizacija, bandymas patirti kažką naujo – išskyrus keletą Rimvydo Stankevičiaus įrašų internete, dar nebuvau girdėjusi nė vieno žmogaus, skaitančio savo poeziją. Improvizacija pasiteisino, mielai pakartočiau.

Išgirstas tekstas suvokiamas visai kitaip nei paties skaitomas – pats sau gali susidėlioti loginius kirčius, reikšmingas pauzes, taip atrasdamas asmenines prasmes ir ryšius; kai tekstą girdi, tai už tave padaroma ir į ausis patenka žodžiai jau su tam tikra prasme ir krūviu. Seniau maniau, kad poezijos skaitymas apskritai yra jos gadinimas – galvoje žodžiai skamba visiškai kitaip, daug tikriau, kartą bandžiau skaityti garsiai labai mylimą eilėraštį – taip netinkamai skambėjo, kad kone apsiverkiau. Ypatingu įpareigojimu man atrodo išgirsti autoriaus skaitomą kūrybą: tada rinkdamas savo prasmę tuose pačiuose, tik jau ant popieriaus lapo sudėtuose, žodžiuose, atrodo, darai nusikaltimą, tam tikru būdu perdirbi, iškraipai tai, kas išties buvo bandoma pasakyti, perrašai svetimą kūrybą taip, kaip pačiam patog(ia)u. Tada bandau sau priminti, kad į pasaulį paleistas kūrinys – lyg užaugęs vaikas, nebepriklausantis nuo autoriaus ir susikuriantis atskirą gyvenimą; kad nėra vieno teisingo būdo interpretuoti bet kokį meną (kad ir kaip tuo bandytų mus įtikinti mokykloje); kad – kaip vienas jaunystės susirašinėjimų draugas mėgdavo sakyti, skonio reikalas yra makaronai, o ne menas – nėra nė vieno dalyko pasaulyje, kurį visi suprastų ir vertintų vienodai, ir būtent daugiaprasmiškumas, būtent sugebėjimas tuo pačiu šifru perduoti skirtingą informaciją kiekvienam jį iškoduojančiam man ir yra bet kokio kūrinio grožis ir vertės įrodymas.

Aš nebepamenu, kuris iš jų buvo pirmasis – ar Paulius, ar Povilas, bet skaitė jie vis pasikeisdami, ir temos maišėsi, ir persipynė, ir, atrodo, pralėkė taip greitai, kad net nepastebėjau – liko tik mažytė nuostaba “ką, jau ir viskas?..”. Povilo kartais naivias ir vaikiškas, kartais – stulbinamai buitines ir nuoširdžias pirmu asmeniu pasakojamas eiles keitė Pauliaus apmąstymai apie būtį, apie lyg šuo bėgantį laiką ir apie daugybę dalykų, kurių pakartoti šiuo metu nebegalėčiau, nes žodžių atmintyje neliko (kartais vis kildavo noras išsitraukti užrašų knygutę ir pasižymėti nuvogus bent keletą tiek vieno, tiek kito autoriaus eilučių, bet pagalvojau, kad galiu gan įžūliai atrodyti, tad teko susilaikyti), tik stiprus įspūdis, jog visai netyčia atradau kažką sãvo, kažką, kas spusteli tinkamus klavišus viduje, kad suskambėtų derantis, nors ir kiek minoriniu ilgesiu persismelkęs, akordas – ir dar pažadas tapti bjauriu, kad tik mylimoji nepavydėtų. Ir grįžusi namo skaičiau internete jo eilėraščius, pradžioje planavau atrasti bent keletą šįvakar girdėtų, kad geriau prisiminčiau, galbūt – geriau suprasčiau, kad vėl suskambėtų ir galėčiau bent keletą gražiausių eilučių galvoje nešiotis, bet greitai su tuo skaitymu stabtelėjau, nes prabėgti žodžių eilutėmis, ieškant pažįstamų, visiškai nepavyko – kabina nelabosios viena po kitos, verčia aikčioti, žavėtis, skaityti dar kartą – o vienam vakarui leidžiamų aikčiojimų kiekis ribotas, gero po truputį, kaip mama mokė, per daug gražu, kad praryčiau ir pamirščiau – taupyti norisi.

O kolegos lietuviškuoju Bukowskiu, tinkamu net vaikams – mat rašo be keiksmažodžių!, pavadinto Povilo eilutę nešiojuosi ir vis prisiminusi net šypteliu. Viena iš Povilo pasakotų poetinių istorijų – apie pokalbį su psichologe, besiteiraujančia apie pirmąsias seksualines patirtis, baigiasi žodžiais “kurva tu, – pagalvojau” – ar bent jau taip jie skamba mano atmintyje. Pats poetas kartkartėmis vis suprunkšdavo, savo eiles skaitydamas, publika irgi prunkštė, ir garsiai juokėsi; juokiausi ir aš tokią netikėtą pabaigą po į froidizmą linkstančių psichologės klausimų išgirdusi. Povilo eilės daugiausiai proziškos, jis pasakoja nuoširdžias asmeniškas istorijas (kaip įprastai – nemoku atsieti autoriaus ir kūrinio, ypač kai abu taip šalia patiriami, vis galvoju, kiek istorijos ir kiek – istorijų kūriniuose sudedama; Povilo žodžiai skamba taip gyvai, kad autobiografiškumu net nesudvejoji, tik susimąsčius apie sugebėjimą taip apsinuoginti prieš auditoriją savęs paklausiu – ar tikrai taip gali būti?), ir pasakoja jas taip blaiviai, kad imi suabejoti, ar tik pats nesi girtas. Istorijos labai kasdieniškos ir būtent dėl to tokios ypatingos: apie meilės apraiškas mokykloje, apie pirmuosius patyrimus, apie dalykus, kurių negalima sakyti moterims, apie santykius – ir patiriamus, ir stebimus. Viskas taip taikliai pasaldinta aštriu humoru, kad darosi sunku atskirti, ar juokiamasi iš pasaulio, ar iš paties savęs, ar apskritai iš nieko nesijuokiama ir derėtų tą kvailą šypseną nuo veido nusivalyti lyg vakarykštį blakstienų tušą.

Jei bandyčiau išsirinkti, kuris poetas man labiau patiko, ilgai galvočiau, dėliočiau krūvas argumentų ant vienos ir ant kitos svarstyklių pusės, ilgai bandyčiau atrasti kokių nors neigiamų dalykų, rasčiau tik vieną – kad labai jau trumpas patyrimas buvo, bet abiejų autorių po lygiai, todėl svarstyklės vis dar pusiausviros, bandyčiau sau įrodyti, kad būtis svarbesnė už buitį, tada pati sau prieštaraučiau, susipykčiau su savimi, visą naktį negalėčiau užmigti, bandydama apsispręsti… gerai, kad rinktis man nereikia. Galiu abiem vienodai džiaugtis ir nuspręsti pasirinkti tik tai, ar kitąmet sugrįžti į, kaip skelbė renginio aprašymas veidaknygėje, tradicija tampančius skaitymus. Renkuosi – žinoma – grįžti.

Tags: , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

5 responses to “Eilės apie buitį, būtį ir bet”

  1. arsonist's prayers says :

    Netikėtau radau Jus per geraikadgerai tinklaraštį. Buvo taip keista ir įdomu skaityti įspūdžius iš šitų skaitymų ;) Ačiū.

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: