Apie Prozako kartą Jungtinėse Depresijos Valstijose ir ne tik

Yra keletas filmų, kuriuos aš profilaktiškai vis pažiūriu – kartais po mėnesio, kartais po trijų metų, kai jau pajaučiu, kad reikia. Vienas iš tokių nuo gan ankstyvos jaunystės – Prozako karta. Kažkada seniai teko skaityti ir knygą, tiksliai nepamenu, ar vieną, ar du kartus – žinau tik tiek, kad nuo paskutiniojo skaitymo, kada jis bebūtų nutikęs, galvoje praktiškai nieko nebeliko, visa, ką atsimenu, – filmo palikimas. Neblogo filmo, man norisi pastebėti, istorija gan nuosekli, pakankamai emocinga, pagrindinę veikėją vaidiną viena gražiausių man moterų Christina Ricci. Kartais žiūriu kad pagalvočiau, kaip man gerai, kartais – kad nuosavam liūdesiui kompaniją palaikytų.

Neseniai knygyne į rankas, rodos, pati įšoko knyga. Mėgstu skaityti knygas po keletą kartų – daugumos seniai seniai skaitytų nepamenu, o net tas, pamenamas, kartais po keleto metų visai kitaip supranti, tiek daug naujų dalykų atsiranda, lyg visiškai naują veikalą skaitytum. Keistas dalykas tos smegenys, įdomiai veikia. Abstrakčiai kalbant, apie jų veikimą ir yra Elizabeth Wurtzel parašyta autobiografinė knyga. O gal derėtų sakyti – apie neveikimą? Adekvataus funkcionavimo neužtikrinančius procesus, kurie akivaizdžiai vyksta, bet niekas iki šiol (kaip gaila…) nežino nei kas būtent, nei kaip, nei kodėl, nei – svarbiausia – kaip tai pakeisti. Spėlioja, bando, kartais lyg ir pavyksta, bet “Eureka!” dar nebuvo ištartas apie psichikos sutrikimus kalbant.

Žmonės sako, knygą geriau skaityti, nei žiūrėti pagal ją pastatytą filmą. Ir šiaip sako, knygas skaityti geriau. Suprantu kodėl – paties vaizduotė priversta veikti, galvoje šmėsčioja vaizdai, charakteriai, iš juodų raidžių baltuose lapuose galvoje susideda naujas pasaulis. Ir mėgstu knygas labiau nei filmus. Bet skaitydama knygą ir prisimindama savo mėgstamą filmą negalėjau negalvoti, koks jis vis dėlto iškastruotas, kaip supaprastinta, sutrumpina istorija, kaip žaidžiama faktais tokiu būdu, kad scenarijuje paprasčiau atrodytų, kad istorija logiškai susirištų, kad per pusantros valandos dvidešimt keleri metai sklandžiai ir ne pernelyg painiai prabėgtų.

Filmas man vis dar patinka, jis bene geriausias iš tų, kuriuos esu mačiusi apie depresija sergančius žmones – nors negaliu tvirtinti, jog mačiau jų labai daug. Ir suprantu, kodėl visa knyga pažodžiui nebuvo perkelta į jį – galiausiai, ne toks apskritai ekranizacijos tikslas. Bet savo kailiu įsitikinau, kad knyga stipresnė už filmą. Gali būti, jog pasirinkau labai netinkamą laiką jos skaitymui, pati lindėjau asmeninėje duobelėje ir visas knygos liūdesys, visa neviltis ir beprasmybė taip slėgė ir visais varpais aidėjo, kad tik blogiau darėsi. Gali būti, kad būtent dėl to skambesio ir pasiėmiau būtent šitą knygą skaitymui – moralinis mazochizmas, kitaip nepavadinsi, bet bent knygos suprastas jautiesi. Filme toli gražu neparodomas tikrasis gyvenimas, problemos atrodo labai aiškios ir konkrečios, net ir menkesnio proto žiūrovas gali lengvai susieti atskirus faktus į vieną krūvą ir net klausimo nekyla – tai ko ji čia dabar žliumbia ir nesikelia iš lovos?.. Skaitant knygą paaiškėja, kad toli gražu ne viskas taip paprasta, ir tie filme vaizduojami konkretūs lyg ir priežastimi tampantys faktai – tik nedidelės, nors ir svarbios, smulkmenos, papildomos aplinkybės. Skaitant knygą su depresija visai nesusidūrusiam žmogui išties kyla klausimas – tai ko ji čia dabar žliumbia ir nesikelia iš lovos? Kas jai blogai ir kuo ji gali skųstis? Gerai, jei kyla toks klausimas. Vadinasi, depresija negresia.

Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Daktarė Sterling buvo teisi. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu. Maniau, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug turiu ką pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pateisint mano būtį – tai mano kančia. Man pradėjo atrodyt, kad perdėtai jautriai žiūrėt į pasaulį yra daug tikriau ir sąžiningiau, nei prisijungt prie bukos masės, nekreipiančios į nieką dėmesio. Tačiau aš nebesuvokiau, kad pradėjęs viską jaust intensyviau, galiausiai nebejauti ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyt tokia pat tragiška, kaip ir tėvo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj, – kurie savo emocinę energiją eikvoja pasirinktinai, iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žlugdančią neviltį.

Tačiau depresija man davė daugiau nei mąsli introspekcija. Ji man davė humoro jausmą, tam tikrą “na aš ir nevykėlė” vaidybos elementą, kuriuo galėdavau žaist, kai blogiausia jau būdavo praėję. Neapgaudinėjau savęs ir nemaniau, kad visiems labai patinka mano ašaros ir isterija, – aišku, kad tai niekam nepatiko, – bet šalutinis poveikis, depresijos sukelti reiškiniai kažkaip padėjo man išgyventi. Atsirado mano asmenybės dalis, kuri kartais galėdavo būt labai melodramatiška ir smagi. Kartais mano beprotybė turėdavo visus tuos bruožus, dėl kurių ji perkama, visus performanso aspektus. Man visada pavykdavo paverst savo patiriamą beprotybę tobulu anekdotu, idealiu monologu kokteilių vakarėliui, ir iki pat paskutinių metų, kai man buvo visai blogai, manau, dauguma žmonių būtų patvirtinę, jog su manimi būdavo smagu, išskyrus tuos atvejus, kai vežimėliu veždavo į ligoninės priimamąjį. Netgi kai man būdavo blogiausia, kai manęs ateidavo aplankyt į Stillmano ligoninę, bandydavau išlaikyt smagią atmosferą sakydama, pavyzdžiui: Na, argi dar nepasakojau jums apie tai, kaip netyčia čiulpiau?

Šiaip ar taip, maniau, kad šis gebėjimas pasakot visiems apie savo asmeninį gyvenimą taip, tarsi jis būtų ne mano, nežinia kodėl plepėt ir būt energingai tokiais momentais, kurie daugumai žmonių atrodo tam netinkami, mano draugams ir patiko. Iš tikrųjų, laikui bėgant, kai jau sveikau po depresijos, dauguma jų vienas po kito man pasakė, kad nors ir nekreipdavo dėmesioį tai, kad sakydavau neapgalvotus ir be ryšio dalykus, jie atleisdavo man už tokį elgesį, laikydami jį apgailėtina yda. Jiems jis visiškai nepatiko. Jie tik taikstėsi su juo, nes tada, kai nelakstydavau po kambarį ir neužsivesdavau dėl nieko, su manim tikrai būdavo galima gerai pasikalbėt, netgi galėdavau būti gera draugė. Štai kokius jausmus man jie puoselėjo. Jie turėtų būt laimingi matydami, kad visi mano išsidirbinėjimai dingo.

Bet kol dar to nežinojau, man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot, kurio leitmotyvas nebūtų kančia. Taip ilgai depresija buvo patogus – ir sąžiningas – būdas paaiškint viskam, kas man ne taip; ji buvo ir kliuvinys, padėjęs labiau išryškint viską, kas gera. Dabar, su biocheminio vaisto pagalba, ji turėjo dingt. Noriu pasakyt, nelaisvėj užaugę laukiniai gyvūnai žūsta sugrąžinti į natūralią aplinką, nes nežino aukos ir grobuonies dėsnių, nežino džiunglių įstatymų, nors ten yra gimę. Kaipgi aš išgyvensiu grįžus į tikrąją save?Po visų šitų metų, kas apskritai esu tikroji aš?

Vienas iš pamirštų (o gal tiesiog anksčiau nepastebėtų) knygos privalumų – nors ir nedidelis, tačiau gan moksliškas, bet suprantama kalba pateiktas vaistų veikimo mechanizmas. Šiais laikais jis, žinoma, gerokai senstelėjęs – jei Prozakas buvo pirmasis naujos kartos vaistais, toje kartoje dabar jų galybės, ir prasideda dar naujesnė karta. Bet perskaityti apie triciklius antidepresantus ar monoamino oksidazės inhibitorius buvo maloniai keista. Taip pat maloniai keista buvo ir tai, kad jau knygos pabaigoje, atradus kontaktą su gydytoja Sterling, pateikta tiek daug svarbių terapinių momentų iš pokalbių. Kyla mintis, kad visa tai daug naudingiau ir svarbiau nei visų nuodėmių ir pamesto proto klajonių aprašymai. Kita vertus, svarbūs terapiniai momentai nebūtinai bus svarbūs skaitančiajam – yra per daug dalykų, kurių negali suprasti, pats jų neišgyvenęs ir nepatyręs. Ne tik kvailiai iš savo klaidų mokosi…

Labiausiai užkabinusi ir daugiausiai minčių sukėlusi knygos dalis visgi buvo epilogas. Jis rašytas jau prieš dvidešimt metų, bet jame keliami klausimai man vis dar atrodo pakankamai aktualūs – gal dėl to, kad pati augau tuo metu, kai aprašomos tendencijos Lietuvoje buvo labai paplitusios. Visa ta “nevykėlių” kultūra, abejingumo garbinimas, žavėjimasis tuo, kas slegia – dabar augantys vaikai turbūt patiria visai kitokias kultūrines įtakas, nežinau, geresnės jos ar blogesnės; faktas tik toks, kad dauguma mano amžiaus ar kiek vyresnių žmonių užaugo klausydami Nirvanos, The Cure, Pink Floyd’ų, Lou Reed’o ir visų kitų melancholija persmelktų grupių bei atlikėjų, sėkmingai sulaužiusių norą siekti amerikietiškos svajonės lietuviškos adaptacijos, nepasitenkinti dirbk-pirk-mirk strategija, ir viskas būtų labai gerai, jei tas nepasitenkinimas būtų išaugęs į kažką konstruktyvaus, o ne norą sugriauti nuosavą gyvenimą, o tada susiriesti į kamuoliuką ir tikėtis, kad dabar viskas bus geriau, suprasti, kad visgi nebus, ir toliau viską griauti. Tada ir kyla visi stereotipai, jog depresija – tai intelektualių žmonių liga, kad kvailiai depresija neserga, nes jie nekelia gyvenimo prasmės klausimų; bet ar intelektualumas apsiriboja klausimų kėlimu, net nebandant į juos atsakyti, ir kodėl savo gyvenime esu susidūrusi su tiek daug kvailių, saujomis ryjančių antidepresantus?

Gyventojų Lietuvoje mažėja, o depresijos diagnozių skaičius didėja – ir kaip sunku atsakyti, ar tai vyksta dėl visuomenės sąmoningumo, nebijojimo kreiptis į gydytojus ir suvokimo, kad depresija – tokia pati liga, kaip ir fizinės ligos; ar dėl to, kad visi taip patikėjo laimės tablete, kad gydytojai tiki galį jomis viską išgydyti, o žmonės – nuo visko pasveikti? Žinau, kad depresiją reikia gydyti (ir) psichoterapija, nes niekas nesikeis, jeigu nieko nekeisi; taip pat žinau, kad yra atvejų, kai be vaistų jokia psichoterapija nebus efektyvi, nes net menkiausiai smulkmenai pakeisti nėra jėgų. Ir vis susimąstau: ar geriau Prozaku šerti visus iš eilės, nepamirštant net neramių kačių, tokiu būdu bandant užtikrinti, kad bent dalis tų, kuriems išties reikia gydymo, jį gaus, ar palikti visą smegenis veikiančią chemiją tik ypatingai sunkiems atvejams, kai akivaizdu, kad jos reikia – tik kaip nustatyti tą “akivaizdu”? Egzistuoja dvi poliaus pusės: kaip rašo Wurtzel, kai Prozaku gydomos katės, ima atrodyti, kad jis – tik saldainiai, kurie tikrai nepadės žmogui, nebematančiam išeities; kai reikia kryžiaus kelius nueiti, kad “įrodytum”, jog tau taip blogai, kad reikia vaistų, depresija sergantis jų net nepradės eiti, nes jam ir iš lovos išlipti sudėtinga.

Mokslui ir technologijoms kasdien padarant vis didesnę pažangą, aš nenustoju tikėtis, kad neurobiologija galiausiai pasistūmės tiek, kad ims suprasti, kas vyksta žmonių galvose ir kaip tai nustatyti. Kad bus išaiškinti psichikos ligų mechanizmai, nustatyti objektyvūs diagnozavimo kriterijai, pritaikyti efektyviausi vaistai joms gydyti. Nesvajoju, kad žmonės veiks kaip puikiai suteptos mašinos, net ir nenorėčiau, kad taip būtų, bet man daug labiau patiktų gyventi pasaulyje, kuriame visi žmonės turėtų jėgų atsikelti iš lovos ir daryti visus tuos gerus dalykus, kuriuos norėtų padaryti, jei tik turėtų tam energijos, jei tik jų nekratytų tas smegenų gripas, kiekvieną, net patį mažiausią, veiksmą padarantis milžinišku iššūkiu.

Man prireikė tiek daug laiko išmokt gyvent tokį gyvenimą, kai depresija nėra nuolatinis prieglobstis, nėra ta būsena, į kurią galima saugiai susirangyt, kaip girtuoklis griebiasi džino butelio, o narkomanas vėl ima adatą, – bet pamažu aš mokausi.

Tags: , , , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

3 responses to “Apie Prozako kartą Jungtinėse Depresijos Valstijose ir ne tik”

  1. fragmentiska says :

    Tavo įrašas man patiko labiau, nei pats kūrinys – pamaniau, gal reikėtų vėl perskaityti, gal tikrai nebloga ta knyga :D Mane labiausiai erzino tai, kad ta mergina elgėsi labai egoistiškai, skaudino artimuosius ir teisinosi liga. Aš tikrai žinau, kaip sunku yra sergant depresija… bet mes vis vien esam atsakingi, ar ne?

    (Širšė)

  2. fragmentiska says :

    Nėra ta knyga prasta, bet pvz The Bell Jar man atrodo daug geresnė ;)

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: