Liūdnos dainos iš Europos širdies: “Taip turbūt su Jumis teatre dar niekas nesielgė?..”

Dar nespėjau atidaryti šio teatro sezono – jau labai greitai, nekantriai laukiu, – tad vis prisimenu praėjusiojo uždarymą: suomiškas režisierius, lietuviška aktorė, rusiškas romanas, prancūziškas vertimas… Vien derinys nuteikia tikėtis kažko neįprasto. Neįprasta ir buvo: veiksmas vyko mažytėje erdvėje su vos keliolika žiūrovų, kurie spektaklyje dalyvavo ne tik kaip iš atokiai stebinčios akys ir ausys, bet gyveno kartu su keliais personažais, puikiai įkūnijamais vienos aktorės.

Dostojevskis yra viena iš mano išsilavinimo spragų. Teatras man yra mažytė šventė, toks senovinis dalykas šiuolaikiniame skubančiame ir spontaniškame pasaulyje, juo pradedi gyventi iš toli: pradžioje ateina bilietai ir džiaugsmas, tada ilgas laukimas, kai atrodo, kad laikas tyčia lėtai slenka iki tos vienos dienos, kuri kalendoriuje seniai pažymėta, kartais net spėji kelis kartus užmiršti, ir pagaliau sulauki ypatingos dienos, kai gali pasinerti į svetimo ir kartu tokio savo gyvenimo patyrimą. Belaukdama šio spektaklio turėjau mintį ir nemenką norą užpildyti pagaliau tą išsilavinimo spragą ir perskaityti “Nusikaltimą ir bausmę”, kurios motyvais ir pastatytas šis spektaklis. Mintis pasirodė gan utopinė, nes gyvendama nuosavą gyvenimą nesugebėjau net žengti pirmo žingsnio ir palaikyti rankose knygos – tad jaučiuosi praradusi dalį patyrimo, kurį galėjau gauti, jei būčiau geriau supratusi, kas ir kodėl vyksta tarp žiūrovų šildomų kėdžių. Patyrimo trūkumą šiek tiek kompensavo didelis Dostojevskio gerbėjas, su kuriuo ir stebėjome (o gal tiksliau – dalyvavome?..) šį spektaklį, užpildęs siužetines spragas mano galvoje. Bet esu tikra – net jei ir būčiau atėjusi su visu romanu galvoje, didžiausias įspūdis vis tiek išliktų toks, koks išliko.

Ne veltui vis kartoju žodį patyrimas. Gyvenime vis daugiau dėmesio kreipiu ne į rezultatą, o į procesą, kuris iš esmės yra vienas didelis patyrimas. Sako, gyvenimo džiaugsmas slypi ne tiksle, o kelionėje link tikslo, tame patyrime, kurį įgyjame, geras jis ar blogas bebūtų. Šis monospektaklis man irgi buvo didelis patyrimas, ne tik tas tradiciškai patiriamas teatre, kai kelioms valandoms tampi pro durų akutę kitą gyvenimą stebinčiu vojeristu arba kai, atrodo, matai scenoje vaidinamą tavo paties visiškai slaptą asmeninį gyvenimą ar kažkokius jo fragmentus. “Išvarymą” stebėjau vienose iš pirmųjų eilių, pačiame salės krašte – ir jau tada jaučiausi labai nejaukiai, kai su manimi palaikydama akių kontaktą Monika Vaičiulytė buvo Egle. Atrodo, taip neįprasta, taip nepatogu – juk į teatrą eini pasislėpti salės tamsoje ir iš šono pažiūrėti į apšviestus personažus. Be jokio noro, kad tie personažai staiga nušviestų ir tave.

“Liūdnos dainos iš Europos širdies” nepalieka galimybės išlikti komforto zonoje ir saugiai stebėti spektaklį. Šitame spektaklyje žiūrovas dalyvauja. Dalyvauja, žinoma, ne taip, kaip Aldona Bendoriūtė, vis tapdama kažkuo kitu; dalyvauja aktyviai įsikūnydamas į žiūrovo vaidmenį: žiūrėdamas per rankas siunčiamas nuotraukas, mėtydamas centus į “pyp šou” dėžę ir šou stebėdamas, ir kartais tampa net aktyviu spektaklio dalyviu, kai paprašytas uždega žvakę ar kai jam prisėdama ant kelių ir liepiama pamatuoti krūtinės apimtį.

Kažkada svarbiausias teatro akcentas būdavo kaukė, kaip pagalba aktoriui įsikūnyti į personažą. Šiandien sunku pasakyti, ar atlikdamas vaidmenį aktorius taip pat paslepia save, užsidėdamas svetimą kaukę ir prisidengdamas svetima asmenybe, ar priešingai – visiškai apsinuogina, pasidaro visiškai pažeidžiamas, atsiskleidžia visas, tik per kitą veidrodį. Nežinau nieko apie aktorių kasdienybę, užtat iš asmeninės žiūrovo pozicijos galiu užtikrintai pasakyti, jog eidama į teatrą visiškai nesitikiu, kad man pačiai teks su savimi taip susidurti – ne saugiai susirangius tamsoje, o įtrauktai į vykstantį scenarijų. Visiškai nesitikėjau ir tąkart, kai ėjau “pažiūrėti trumpo spektaklio Dostojevskio motyvais”. Ir štai, jau pirmosiomis minutėmis aplink vykstančiais dalykais, asmenišku akių kontaktu, po to – ir fiziniu kontaktu buvau labai greitai išvesta iš komforto zonos į nejaukią ir nepažintą aplinką. Negaliu sakyti, kad buvo nemalonu. Nepatogu – tikrai taip, ir nejauku, ir svetima, ir keista, ir klausimas, užduotas visai ne man, – “Taip turbūt su Jumis teatre dar niekas nesielgė?..” atsakymą iššaukė ir mano galvoje – nesielgė, dar tikrai nesielgė. Dar niekada teatre neteko būti apieškotai, neteko pasimesti, pagavus tiesioginį akių kontaktą su įprastai toli, ant scenos, esančiu aktoriumi, gyvenančiu savo vaidmenį, neteko matyti visos stebinčios publikos ir stebėti jų visų reakcijas, neteko patirti ne tik scenoje pasakojamą istoriją, bet ir savo dalyvavimą joje – jau net neminint, pavyzdžiui, spektaklio vertimo į kitą kalbą, nes tokia idėja – vienu metu net keliomis kalbomis sklindančios liūdnos dainos.

Bet uždarius teatro duris, po tų neįprastų poelgių lieka visai malonus jausmas. Apie “Nusikaltimą ir bausmę” sužinojau labai nedaug, knygą vis vien planuoju perskaityti, neišsinešiau su savimi gražios ir įdomios istorijos, kurią dar ilgai prisiminčiau, galvoje nesusiformavo joks moralas, kuris įprastai gimsta po gero kūrinio, tačiau ilgai nešiojuosi patirtį apie susidūrimą – su aktore, su personažu, su teatru, su pačia savimi ir savo buvimu neįprastoje situacijoje. Su šiuo monospektakliu susilietėme lyg per stiklą, tiesioginio kontakto neturėjome ir rankų šilumos nepajutome, likome atskirti nematomo, bet jaučiamo barjero, manoji ir spektaklio realybė netapo vientisu dariniu – bet susilietėme, o tai daug asmeniškiau nei stebėti vienam kitą iš toli. Ir galvodama apie vieną žodį apibūdinti tam, kas tądien nutiko, taip ir galvoju: patyrimas. Įdomus ir naujas patyrimas, pažvelgiant į teatrą iš arčiau, kiek kitu kampu, pasitenkinant visai kitokiu nei įprasta rezultatu, ir prisimenant spektaklį vis žvelgiant į save – irgi kitaip, nei po kitų istorijų.

Tags: , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: