Išgyvenimas apie gyvenimą: Remote Vilnius

Penkiasdešimt žmonių su ausinėmis, viduryje miesto sutūpę šalia inkilo, sėdintys prie Gedimino skulptūros ar atbulomis einantys Katedros aikšte. Matyti reginio iš šono neteko – gaila, vaizdas turėjo būti įdomus. Draugė sakė – ‘aha, mačiau, pagalvojau – na ir nenormalūs’. Bet kai esi gaujoje, niekas neatrodo nenormalu, kol tai daro visa gauja.

Moderniomis technologijomis valdomas primityviausias būrys žmonių savo kelionę pradeda kapinėse, rinkdamiesi sau paminklą ir mąstydami apie būsimą savo kūno sudūlėjimą. ‘Išsirink antkapį, kurio norėtum ant savo kapo’, lengvai traškančiose ausinėse pasiūlo Aistė, po maždaug valandos tampanti Juozu, ir išrikiuoja mirties teritoriją palikusius į didelį ratą – stebėti, kaip iš kapinių pro vartus plūsta kompiuteriu sumodeliuoto balso valdomi zombiai. Į tuos zombius žiūrint nejučia kyla mintis, jog pats esi lygiai toks pats, lygiai to paties negyvo, keistai skambančio balso valdomas; baisią mintį dar labiau sustiprina Aistės nuolat užduodamas klausimas: ar tu manimi pasitiki?

Į spektaklį, kurio aktoriai – visi ir nei vienas, ėjau tikėdamasi dar vieno patyrimo, o gavau visą išgyvenimą. Iš kapinių per tarpines stotis buvome atvesti į vykstantį gyvenimą ir priversti susimąstyti, ką su tuo gyvenimu veikiame: žiūrovas aš ar aktorius? O gal abu? Ar aš valdau savo gyvenimą? Ar gyvenimą valdo dirbtinis balsas, kurį savo noru užsidėjau ant ausų? O gal gauja, kurioje einu? Kur prasideda realybė ir baigiasi spektaklis?

Įdomiausia akimirka visų maždaug dviejų valandų metu – toji, kai pirmą kartą supranti, jog tau ir gaujai duodami nurodymai skiriasi. Vadinasi, malonus, bet keistas balsas ausinėse šiek tiek melavo – sakė, jei ko neišgirsi, tiesiog sek paskui gaują. Gauja išeina, o tu lieki žiūrėti, kaip gatvės veidrodyje vis mažėja žmonių, kaip jie beprasmiškai stumdosi prie ligoninės – stotelės tarp gyvybės ir mirties – durų, klausaisi šį gyvenimišką spektaklį komentuojančio moteriško balso. Ar tu juo pasitiki?

Ir nuo tos akimirkos imi lengvai abejoti viskuo, ką girdi. Mašina, pasiskolinusi penkiasdešimt kūnų, nenuspėjama. Kodėl vieni visada turi laukti kitų prie finišo linijos? Bet ar tiems, kurių laukiama, balsas liepė skubėti? O gal jie kartu su balsu stebėjo idiotus, skubančius neaišku kur – kelio gale vis vien teks laukti tų, kurie niekur neskuba. Nedūsta. Mėgaujasi ramia kelione. Ar geriau bėgti, taupyti laiką, o tada jį švaistyti nekantriai trypiant ir kitų laukiant?

Ir vis nedrąsiai susimąstai, prieš toliau vykdydamas mašinos nurodymus – gal tai asmeniškai tau skirta misija? Gal visa gauja gauna skirtingus nurodymus nei ypatingasis tu, ir jau tuoj pat, po keleto akimirkų suprasi, kad likai vienas, kad tu – nebe gaujoje. Ką tokiu atveju reikėtų pasirinkti: klausyti galvoje kalbančio balso ar sekti gauja?

Kai ant Katedros aikštės laiptų lyg paukščiai ant elektros laidų išsirikiuoja visas penkiasdešimt, Aistė lėtai virsta Juozu. Juozas neklausia, ar juo pasitiki. Juozas kalba apie teatrą, apie spektaklį, kurį visai netyčia susivoki pats žaidžiąs – ir ne vien tada, kai tave valdo iš atskirų skiemenų sudėliotas balsas. Kada tu stebi spektaklį, o kada spektaklis ima stebėti tave? Užtenka atsistoti iš sėdimos pozicijos – ir tu pats tampu aktoriumi. Tokiu, iš kurio ką tik juokeisi. Ar dabar kas nors iš tavęs nesijuokia gerokai stipriau?

Ir klausimas dar sustiprėja, kai gauja išskaidoma. Juozas man sako: tu – išrinktasis. Kilk aukštyn ir pažvelk į tuos kvailius iš viršaus. O kvailiai žiūri iš apačios ir moja ranka; kažkodėl esu beveik užtikrinta, jog ir jiems į ausį kužda: tu – išrinktasis, žiūrėk kur lipa tie kvailiai. Ir trečiajai bandai greičiausiai sakoma tas pats, ir stovi trys bandos šalia Katedros, ir viena iš kitos juokiasi, bet kuri iš jų juokiasi paskutinė? Gali būti, jog paskutiniai juokiasi praeiviai, negirdintys svetimo balso ir nevykdantys kiekvienos jo užgaidos. Gali būti, kad tie praeiviai tik įsivaizduoja esą laisvi ir niekieno nevaldomi – mes bent jau žinome, jog mus valdo. Gali būti, jog viskas buvo visiškai ne taip, jog Juozas kitoms dviems bandoms liepė žiūrėti į išrinktuosius ir iš pavydo parodyti vidurinį pirštą; ar balsas galėtų pasakyti tau, jog esi nevykėlis, jog spektaklio loterijoje tau nepasisekė? Ar po to galėtum tuo balsu toliau tikėti? Gaila, bet atsakymų į šituos klausimus man nebeteks sužinoti – nusipirkau patį paskutinį bilietą į patį paskutinį išgyvenimą…

Galiausiai, kai Juozas pro aktoriams skirtas duris išrinktųjų (vienų iš išrinktųjų?) bandą nuveda ant dramteatrio stogo su fantastišku vaizdu į virš bokšto kybantį mėnulį, paaiškėja, kad esi taip aukštai, kaip tik begali būti. Aukščiau jau nieko nebėra. Ir į visus žvelgi iš tokio aukšto, kad jie atrodo lyg menkos skruzdės. Gali mojuoti, daryti grimasas, iškelti vidurinį pirštą ar prie smilkinio pasukinėti antrąjį – o skruzdės tavęs net nemato… Ar verta lipti taip aukštai, jei užlipęs lieki beveik vienas? Ar dėl to, kad paprastosios skruzdės tavęs nebemato, neverta siekti aukščiausio?

Kai susirenka visas penkiasdešimt, Juozas praneša, jog tuoj mes visi išgaruosime lyg vandens lašeliai, kurių plika akis neįžvelgia, kurie niekur neskuba, kurie yra po vieną, bet taip arti, kad suformuoja vientisą darinį, praskina kelius, kurių vienas niekaip neįveiktų. Kartu jie – jėga. Ir į veidus kylant baltiems dūmams niekaip nesugebu sau atsakyti į klausimą: tai koks pasirinkimas yra teisingas? Ką prarandi, atsiskirdamas nuo bandos? Ką įgyji nuo jos atsiskyręs? Ką matai, kai žiūri gyvenimą lyg spektaklį? Kaip jautiesi pametęs žiūrovo vaidmenį ir tapęs aktoriumi? Kas tau sako, kaip turi elgtis? Ar tavo pasirinkimai nėra tik iliuzija, jei vis vien galų gale tikslą pasiekia visa banda? Ir koks išvis yra tas tikslas? Gražesnis akmuo, užbaigus gyvąją kelionę? O koks skirtumas, koks tas akmuo, jei visi vandens lašeliai išgaruoja vienodai?

Balsas į klausimus neatsako. Jis tam neužprogramuotas.

Tags: , , , , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: