101 būdas paskersti penkiametį arba Pagalvinis

Aštuonerius metus lietuviškame teatre rodoma 2003 metais M. McDonagh parašyta pjesė apie totalitarinės valstybės kalėjiman patekusį rašytoją vis dar pritraukia gausų būrį žiūrovų. Nežinau, ar šįkart veik pilna salė susirinko dėl siūlomos nuolaidos, ar dėl kitų priežasčių – pirmus du kartus spektaklį stebėjau pustuštėje salėje, bet matyti tiek daug žmonių buvo keistai malonu. Nes šis spektaklis vertas būti žiūrimu. Nes daug juoko salėje sukelianti istorija apie du brolius, patekusius į žiaurų tardymą, kalba apie kiekvienam iš mūsų aktualius dalykus: apie tai, ką paliksime po mirties, apie kūrybos prasmę ir svarbą, apie asmens santykį su jo kūriniais, apie kančią, augimą, santykius ir moralinių normų neuniversalumą.

Iš pirmo žvilgsnio J. Vaitkus nepersistengė, statydamas spektaklį. Įspūdingų dekoracijų teatro scenoje nėra, tik didelis stalas, sieninė spinta ir girgždančios grotos abiejose scenos pusėse. Dar – paltų kabykla, stalinė lempa, staliukas su vandens grafinu. Ir kažkur gilumoje kėdės, daug kėdžių; ant dviejų iš jų didžiąją spektaklio dalį praleidžia du veikėjai, motina ir tėvas, fiziškai veiksme jie dalyvauja labai nedaug, bet be tėvų istorija būtų visai kitokia arba – tai dar labiau tikėtina – tokia istorija visai nevyktų.

Pagrindiniais galima vadinti kiekvieną scenoje pasirodantį personažą, tačiau daugiausiai laiko scenoje praleidžia ir labiausiai atsiskleidžia keturi: du detektyvai ir du broliai. Visi jie savaip panašūs ir tuo pačiu – visiškai skirtingi. Du detektyvai – tikri sistemos šunys, aklai besivadovaujantys savo kreiva logika ir nuo privalomų procedūrų nukrypstantys nebent savo pasilinksminimui. Kaip gi kitaip, jei ne pasilinksminimu, galima pavadinti pildymą – o po dviejų minučių suplėšymą – anketos, kuri “reikalinga, jeigu jums čia esant kas nors blogo nutiktų”? Detektyvas daug sakančia pavarde, Tupolskis, puikiai įkūnytas V. Petkevičiaus, sako – aš čia taip pajuokavau, kaltinamasis supranta – mums visiškai nusispjauti, ar jums čia nutiks kas nors blogo. Tupolskis – sistemos ranka, kaip jis sako, detektyvas, kuriam svarbu išaiškinti istoriją, suvesti galus. Jis – puikaus apsakymo apie bokšte sėdintį ir kurčius kinų berniukus gelbstintį seną kiną herojus, kurio pasaulėžiūra – “pasaulis yra didelė mėšlo krūva”. Tiesa, jis pats pripažįsta, jog abejotina, ar tai tikrai galima vadinti pasaulėžiūra. Stebint vyksmą scenoje pasidaro abejotina ir tai, ar Tupolskis po savo detektyvo kostiumu turi širdį – akimirkai pasirodo, jog turi, kai nusižengdamas savo principams prisipažįsta, jog jo sūnus nuskendo, bet tada dar geriau šią paslepia, ir dar griežčiau remiasi logika: tai tu mums melavai, kad nužudei tuos žmones? Vadinasi, mes savo pažadų laikytis irgi neprivalome.

Tupolskio priešingybė, “Dievo liūto” reikšmę turinčiu vardu pavadintas Arielis (A. Kazanavičius), prisistato kaip gerasis policininkas – iškart po to, kai necenzūriniais žodžiais aprėkęs kaltinamąjį jį pridaužo, ir dar pasiklausia – gal mes praleiskim visą šitą šūdą ir tiesiog pradėkim jį kankinti? Gerojo mento gerumas atsiskleidžia tik spektaklio pabaigoje: pasirodo, jog neapykanta visiems, kurie skriaudžia vaikelius, nėra skystablauzdiškas jautrumas, o liūdnų asmeninių patirčių paskatintas gyvenimo tikslas ir prasmė. Arielis žino, kodėl jis dirba policininku, galbūt jis ir šuo, bet – prasmę sau susikūręs šuo, ir pagalvojus apie liūdną jo gyvenimo istoriją, svaičiojimai apie saldainius jam siūlantį iš paskos sekiojantį vaikų būrį iš juokingų pasidaro šiek tiek liūdni.

Katurianas K. Katurianas (S. Ivanovas) – menininkas. Kūrėjas. Nesvarbu, kad dirba skerdykloje – nieko neskerdžia, tik valo. Bet jis rašo istorijas, kurių tikslas – papasakoti istoriją, nieko daugiau. Dauguma tų istorijų – liūdnos ir niūrios, istorijos, kurių tikrai nesektum vaikams prieš miegą. Bet ir pačiame spektaklyje kalbama, kad laimingos ir linksmos istorijos – niekam neįdomios, kad kuo tamsesnė istorija, tuo ji brandesnė, kokybiškesnė ir vertingesnė. Tokiais kriterijais vertinant, Katuriano, kurio tėvai buvo keistoki žmonės, kūryba – labai brandi, labai aukšto lygio. Tai istorijos, kurios verčia susimąstyti apie blogį pasaulyje, apie tai, ar už blogus poelgius visada ateina atpildas, koks nusikaltimas yra pats baisiausias, ar visada blogais atrodantys dalykai išties yra tik blogi. McDonagh pjesę po pirmosios spektaklio peržiūros skaičiau tik dėl to, kad norėjau dar kartą susidurti su tomis nuostabiomis istorijomis – nesvarbu, kad jos šiurpios ir niūrios. “Mažąjį Jėzų” skaičiau tiek kartų, kad beveik atmintinai išmokau, ir nenustoju maloniai stebėtis, iš kur pas žmogų toks ypatingas, toks juodas humoro jausmas, iš kur tiek netikėtų posūkių vienoje ne tokioje jau ir ilgoje istorijoje, kaip galima taip skaniai juoktis iš tokių, atrodo, šventų dalykų. Katurianas be darbo skerdykloje ir istorijų rašymo užsiima ir dar viena veikla – rūpinasi savo vyresniuoju broliu, lankančiu specialiąją mokyklą. “Jam tiesiog reikia daugiau laiko”, su meile apie jį kalba. Vėliau istorijoje paaiškėja ir priežastis, dėl kurios broliui reikia daugiau laiko. Viskas dėl to, kad Katurianas geriau rašytų…

Vyresnysis brolis, Michalas, kurį nuostabiai suvaidino A. Jalianiauskas, negali nekelti pradžioje juoko, vėliau – pasibaisėjimo. Iš pradžių visa publika juokiasi iš jo niežtinčio užpakalio, iš tyro naivumo, vaikiškumo, ir man įdomu, ar visi dėl savo juoko susigėsta sužinoję, jog šis mielas ir žavus nevisprotis atsakingas už trijų vaikų žiaurią mirtį. Ir scenoje vyksta žmogaus kova su savimi: kaip galima vienu metu mylėti brolį visa širdimi ir tuo pat metu jo nekęsti? Kaip ramiai gyventi žinant, jog be jokių blogų ketinimų rašomas istorijas brangiausias žmogus įgyvendina realybėje? Kaip jaustis, kai supranti, jog išgelbėta siela yra tokia pat purvina kaip ir tos, kurias dar vaikystėje pasiuntei amžinojo miego? Sprendimas paprastas: pasiųsti miego ir ją. Tik ne iš pykčio ir ne iš keršto – prieš tai atleidus ir atsiprašius, ir prisiėmus visą kaltę sau.

“Pagalvinis” yra spektaklis, kurio kiekvieną akimirką aš norėčiau įsiminti, kiekvieną situaciją išgvildenti lyg riešutą, pastebėti visas jo spalvas ir atspindžius; tai spektaklis, kurį žiūrėsiu dar ne kartą, kuris verčia mane ir juoktis, ir tramdyti ašaras net trečią kartą atsistojus plojant scenoje nusilenkiantiems aktoriams. Aš negaliu atsidžiaugti aktorių vaidyba, negaliu atsidžiaugti matomu vaizdu scenoje, pasakojamomis istorijomis, visiška neteisybe spektaklio gale, kai kaltinamasis su atrasta itin svarbia kaltę lengvinančia aplinkybe nušaunamas dėl to, jog melavo prisiimdamas svetimą nusikaltimą, kai jam net neduodamos dešimt žadėtųjų sekundžių… Po šūvio lieka jausmas, lyg viduje kažkas kartu su Katurianu numirė. Jausmą kiek užslopina degančio popieriaus kvapas ir pasidaro lengviau pamačius, jog piktasis šuo, žiaurusis smurtautojas visgi pasirodo nemelavęs dėl gerojo policininko titulo – jis nesudegina Katuriano istorijų, kaip lieptas, jis išpildo pažadą, jis leidžia rašytojui nors kažką po savęs palikti – nes rašytojo gyvenimo prasmė tokia ir yra, nes jam svarbiausia tai, ką palieki po mirties. Katurianas, žinoma, nesudeginimo proceso metu jau buvo miręs, ir jam jau vienodai švietė, bet gestas – gražus.

O dar gražesnė istorija, kurią per šešias sekundes spėja sugalvoti su maišu ant galvos stovintis nekaltas nusikaltėlis. Šviesios muzikos fone pasigirsta istorija apie tai, kaip ilgą ir sunkų gyvenimą turėsiantis brolis sako Pagalviniui – aš noriu to ilgo ir sunkaus gyvenimo, nes jeigu jo nebus, mano brolis nerašys gerų istorijų. O man atrodo, kad tos istorijos man patiks… Ir broliams apsikabinus po mistiška dangiška šviesa viskas aptemsta. Ir stojantis iš kėdės ilgai nuoširdžiai ploti, mano gerkėje stovi gniužulas, kurio nei nurysi, nei išspjausi – šita istorija tikrai paliečia, tikrai užkabina, tikrai sugroja jautriomis stygomis ir sukelia sumaištį galvoje, krūvas klausimų, į kuriuos ne visada galima atsakyti. Kodėl identišką nusikaltimą atlikęs Arielis dirba detektyvu, o Katurianas – pasmerkiamas mirti? Kaip detektyvai gali būti tokie šunys ir taip nelogiškai nuteisti žmogų, kuris nepadarė nieko blogo? Ar išgelbėti psichikos liga sergantį žmogų yra geras darbas? Ar savižudybė tikrai lengvesnė už kančios pilną nelaimingą gyvenimą?

Dar norėčiau papasakoti apie Pagalvinį. Pagalvinis – tai viena geriausių mano girdėtų istorijų gyvenime. Būtent dėl to apie ją ir nepasakosiu – ją verta pamatyti teatre. Verta išgirsti, kaip Katurianas ją seka savo broliui, kaip paskutiniojoje savo kuriamoje istorijoje su Pagalviniu tas brolis kalbasi, verta patirti tą malonumą kuo tikresnį ir gyvesnį – žinau, kad niekada tos jautrios istorijos nepapasakočiau kaip tai daro ilgus metus su pjese gyvenantys Jaunimo teatro aktoriai.