Gyvenimiški paradoksai: “Mes. Moterys”

Man visada keistai skambėjo frazė – karas dėl taikos. Kažkoks paradoksas. Dabar gi susidūriau su dar vienu paradoksu: nusirenkime tam, kad pačios ir kiti suprastų, jog mylime (ar turėtume mylėti) save ne dėl kūno.

Prasidedant rudeniui Beatai Tiškevič-Hasanovai kartu su Neringa Rekašiūte kilo mintis surengti apsinuoginusių moterų fotosesiją. Bet kokio amžiaus, bet kokio svorio, bet kokių išmatavimų. Tam, kad sau ir kitiems įrodytų, jog mūsų fizinis kūnas – tik dėžutė, saldainio popierėlis, visai nenusakantis viduje slypinčio saldainio skonio. Kažkas lyg ir nesueina: o tai kam tada fotografuoti tuos skirtingus saldainio popierėlius, kam nusirengti prieš objektyvą, jei nusirengdama šauki “mano kūnas nėra mano esmė”? Ir jei pati nebūčiau gerai pagalvojusi – o gal išdrįsti?, gal net nekiltų minties per daug mąstyti apie šį paradoksą, gal numočiau ranka ir nurašyčiau viską žmonių keistenybėms, kurių tiek daug gyvenime, kad besigilindama į visas nebeturėčiau laiko niekam kitam.

Vieną šaltą vėlyvo rudens dieną užsukau į kino teatrą “Pasaka” pasižvalgyti į tas fotografijas. Buvau girdėjusi daug labai gerų atsiliepimų apie tai, kaip moterys po parodos įsimylėjo kiekvieną savo kūno centimetrą, kaip išėjo nušvitusios ir laimingos, kaip paroda supurtė jų požiūrį į save… Ir gerokai nusivyliau, kai nepatyriau nieko panašaus. Fotografijos gražios, žmonės skirtingi, istorijos įvairios, vienos labiau artimos, kitos – mažiau, vienos ilgiau galvoje skambėjo, kitas pamiršau tik jas perskaičiusi. Na, ir ką? Kur čia stebuklas, kur pasaulio supurtymas, kur žaibu trenkianti meilė sau ir savo kūnui? Nėra…

Ir mąstau, kas gi su manimi negerai: tiek gerų atsiliepimų, tiek dėmesio ir Lietuvoje, ir užsienyje, tiek teigiamų komentarų, tiek gimstančios meilės sau… O aš žiūriu kaip kvailas šuo ir nieko nematau. Ir čia jau nebepasiteisinsi “aš senas šuo, manęs pigiais triukais nesužavėsi”, galėčiau taip sakyti tik tuo atveju, jei mylėčiau savo kūną būtent tokį, koks jis yra, jei man jis nekeltų jokių nepatogumų, jei būčiau išdrįsusi parašyti “noriu prisijungti prie fotosesijos ir visiems parodyti, kad save myliu, nors iki modelio standartų man lyg iki mėnulio”. Neišdrįsau.

Visai neseniai patyriau asmeninį nušvitimą, susijusį būtent su buvimu moterimi: niekada apie save negalvoju kaip apie moterį. Kaip apie žmogų su unikaliomis savybėmis, idėjų pilną galvą, kažkokiais bruožais pasižymintį individą – taip, dar kartais – kaip apie paveikslėliuose matomo fizinio kūno etalono neatitinkantį asmenį. Tačiau nesąmoningai bet kokia kaina stengiuosi išvengti minčių apie save kaip apie moterį. Kodėl? Nes baisu. Nes nesijaučiu moteriška. Nes mano nešiojami sijonai mane padaro tik žmogumi su sijonu, o ne moterimi. Nes kur bežvelgsi, moteriškumas pateikiamas tik vienu aspektu – fiziniu; ir tas piešiamas fizinis moteriškumas gan toli nuo manojo fizinio kūno, neturiu nei įspūdingai didelės krūtinės, nei pirštais apglėbiamo liemens, nei kojų, kurios tokios plonos, kad, atrodo, vėjui stipriau pūstelėjus ims ir sulūš. Tai kokia tada iš manęs moteris? Žmogus, moteriškos lyties, lytinės chromosomos – XX; tik tiek.

Ir bėgu aš nuo viso savo moteriškumo neatsisukdama, nes sustoti ir atsisukti – per daug baisu. O čia vienuolika moterų ne tik nustojo bėgusios, bet stabtelėjo prieš veidrodį ir pažvelgė tiesiai į savo saldainio popierėlį. Ne tik pačios pažvelgė – ir kitiems parodė. Ir dar papasakojo, kas po tuo saldainio popierėliu slepiasi. Nes būti moterimi – tai gerokai daugiau nei turėti dvi X chromosomas, nei nešioti liemenėlę, nei užsisegti sijoną, nei turėti tik moterims būdingus fizinius ypatumus. Nes moteriškumas yra viduje, jis neapibrėžiamas atitikimu ar neatitikimu žiniasklaidos siūlomiems moters kūno standartams. Ir tik tai suvokus galima nusimesti visus drabužius ir drąsiai atsistoti prieš objektyvą ir pasakyti: aš esu moteris, nesvarbu, koks mano kūnas. Aš vertinama ne centimetrais ir raidėmis. Aš esu graži ir man nereikia to slėpti.

Sugebėjimas stovėti prieš veidrodį ir žiūrėti į save yra sudėtingas dalykas. Pamenu, kai pirmą kartą sąmoningai veidrodyje pažvelgiau sau į akis ir bandžiau kažką pasakyti. Jaučiausi lyg darydama didžiausią pasaulyje nesąmonę – na, kas gi žiūri sau į akis ir su savimi kalbasi? Prireikė laiko, kad persilaužčiau, kad sugebėčiau žiūrėti į save drąsiai ir su meile, sakyti sau gražius dalykus ir nesijausti kvailai. Prireikė suvokti, kad taip, kaip myliu kitą žmogų, kaip žiūriu jam į akis kalbėdama ir kaip stengiuosi sakyti jam gražius dalykus, o ne maišyti su purvais, galiu (ir turiu!) žiūrėti ir į save, kad aš esu tas vienintelis žmogus, su kuriuo gyvensiu iki gyvenimo pabaigos, ir kuo gražiau su tuo žmogumi elgsiuosi, tuo geriau tas žmogus jausis. Ir tos moterys, stovinčios prieš veidrodį tik su apatiniais ir priimančios save tokias, kokios yra – tiek fiziškai, tiek ir visomis kitomis prasmėmis, – yra pavyzdys, kaip gyventi taikoje su savimi. Kaip nežiūrėti į save tik kaip į paveikslėlį. Kaip mylėti save su visomis savo savybėmis, nesvarbu, kad visur garsiai šaukiama, kad tos savybės turėtų būti kitokios. Kaip išdrįsti būti savimi.

Galbūt ir paradoksas, kad tenka apsinuoginti dėl to, kad ne už nuogumą būtume mylimos. Bet labai simboliškas paradoksas. Kai ką nors labai myli, neslepi meilės nuo viso pasaulio. Kai myli save už tai, kas esi, o ne už tai, kaip atrodai, tas atrodymas tampa tik dalimi mylimos tavęs, ir visai nebaisu, kad tą dalį kažkas pamatys. Meilės sau srityje man dar daug ko reikia išmokti.

Tags: , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: