Tamsūs kibergyvenimo žaidimai

Kartais gali atrodyti, kad internetas pajėgus atstoti pasenusią realybę. Internetu galima kalbėtis su žmonėmis, esančiais už tūkstančių kilometrų, internetu galima dirbti, internetu galima žiūrėti naujausius filmus ir klausytis mėgstamiausios muzikos… Net į parduotuvę nebūtina išeiti, dažnai tai būna vienintelis mano savaitgalio žygdarbis, – maisto gali užsisakyti internetu, ne tik atšalusią picą iš tinklinės picerijos, bet ir mandarinų ar pomidorų – tualetinio popieriaus, beje, irgi. Neišeinant iš namų galima gyventi, bendrauti, mylėti, nekęsti, išgyventi anksčiau tik muilo operose stebėtas dramas… Apie tokias dramas ir pastatytas “Tamsos žaidimas”, režisuotas D. Rabašausko.

Prasideda viskas taip, kad kyla mintys, gal nevertėjo eiti į spektaklį, apie kurį žinau tik tiek, kad tai spektaklis. Scenoje jokio įspūdžio nedaro akiniuoto bernioko pasipasakojimai apie tai, kaip jis ką tik “pasidulkino” su kažkokia mergina. Turbūt darausi snobė, kuriai norisi rafinuoto meto, nors net žodžio “rafinuotas” reikšmės tiksliai paaiškinti nesugebėčiau. Bet po keleto minučių istorija pasidaro įdomesnė: akiniuotas makaronų kabintojas, neapsispręsdamas, ką atsakyti į pabudusios merginos klausimą, mintimis grįžta į praeitį, ankstyvą keturiolikmečio paauglystę, ir žiūrovai sužino apie tamsos žaidimą, kurio žaidėjai nebūtinai žino, kad kažką žaidžia.

Tamsos žaidimas pristatomas teatro būrelio vadovės, ir ši spektaklio scena man pati mieliausia, mintyse nenustoju galvoti apie teatrą tokį, kokį aš jį pažįstu, kokį anksčiau pažinojau, kaip tas pažinimas dėl įvairių patirčių kinta, galų gale ima suktis mintys apie tai, koks visas gyvenimas yra panašus į teatrą kaip žaidimą; ir nusistatymo prieš “paauglišką” spektaklį lyg nebūtų buvę. Nikas – spektaklio svogūnas, nusilupantis nuo savęs vieną sluoksnį po kito – teatrinį žaidimą nusprendžia perkelti į alternatyvią realybę, tą, kurioje gali būti kuo tik nori, kuri taip gerai pažįstama ir tuo pačiu nepažįstama nei kiek, kurioje jei ir žaidi tu, niekada nesi tikras, ar tuo pat metu nėra žaidžiama ir su tavimi.

Mažytėje scenoje veikia tik keturi žmonės, kartais keičiantys savo vaidmenis, kalbantys kito žmogaus lūpomis ar pasakojantys svetimas istorijas. Vienintelę Dovilę Šilkaitytę buvau mačiusi scenoje anksčiau – labai nustebau, kokiomis spalvomis ji sušvito. “Pagalvinyje”, atrodo, buvo nereikšmingas personažas, man nepadaręs jokio įspūdžio, net sukėlęs lengvą antipatiją, o “Tamsos žaidime” atsiskleidė įvairiausiomis spalvomis, tiek teatro būrelio vadovės, tiek Niko motinos vaidmenyje. Paauglius įkūnijantys aktoriai savo darbą atliko nuostabiai: žiūrint spektaklį net buvo kilusi mintis, kad stebiu jaunučių aktoriukų pirmuosius žingsnelius teatro pasaulyje. Gerokai nustebau sužinojusi, kad visi jie – vyresni už mane. Jei vyresni už mane žmonės sugebėjo sukurti įspūdį, kad matau jaunus vaikus, kurių žaidimai man atrodo seniai pamiršti, beprotiškai naivūs ir paaugliški, man kyla noras jiems dar kartą – bent jau mintyse – paploti ir tyliai pagalvoti, kad savo darbą jie pavydėtinai išmano.

Ir nors spektaklio siužetas šiek tiek neįtikimas, nors tikrai sunku patikėti, kad gali būti tokių naivių žmonių kaip Adamas, kuris nori patirti meilę ir tik “čilint su tavim” (@hotmail.com) – turbūt gali būti, net ir yra, paskutiniu metu vis gaunu daugybę progų susimąstyti, kokiame gražiame muilo burbule gyvenu, kokia graži mano realybė ir kokie nuostabūs žmonės mane supa; nors “Tamsos žaidimas” nėra tas spektaklis, į kurį norisi dar kartą sugrįžti ir jį iš naujo išgyventi, kuris palieka tokį įspūdį, kad visus vėliau matytus norisi lyginti su juo, peno mintims vis tiek davė. Nes dar kartą priminė, kaip daug gyvenimo aš pati praleidžiu skaitmeninėje realybėje. Tiesa, laikai, kai bendraudavau su nežinia kuo nežinia kur praėjo kartu su paauglystės nuotykiais, bet didelė dalis gyvenimo vis dar išlieka kompiuterio ekrane, klaviatūros barškėjime, prasmingais šaltais raidžių kratiniais, mirksint nekantriam žymekliui. Neplanuoju atsisakyti interneto, nutraukti bet kokius ne realybėje vykstančius gyvenimus ir skleisti realaus gyvenimo nušvitimus visam pasauliui. Visi dalykai gali būti geri arba blogi, priklausomai nuo to, kaip jie naudojami. Internetas man suteikia per daug labai gerų galimybių, kad užsimanyčiau jį išmesti iš gyvenimo. Bet stipriau apkabinti fiziškai šalia esančius žmones kyla didelis noras. Gyvenime pakankamai kaukių net nevaidinant išgalvoto personažo internete, net nesislepiant už raidžių kompiuterių ekranuose, kad būtų galima nevertinti be jų vykstančių dalykų.

Tags: , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: