Autobiografija apie motiną: Aušros pažadas

Nuolatinės sinchronizacijos kartais verčia manyti, kad negali gyvenime gi būti tiek daug sutapimų. Romain Gary “Aušros pažadą” turbūt būčiau skaičiusi visiškai kitaip, jei nebūčiau porą mėnesių šios knygos brandinusi lentynoje. Bet per tuos mėnesius teko perskaityti porą Alice Miller veikalų, pribaigiau Susan Forward knygą apie toksiškus tėvelius, ir skaitydama autobiografinį Romain kūrinį niekaip nebegalėjau nuvyti minties apie tai, kaip gyvenimą apsunkina žmonės, kurie turėtų jį palengvinti.

Nuo pat ankstyvų dienų mažam berniukui keliami neįmanomai dideli lūkesčiai: jis turi išpildyti mamos neišpildytas svajones, pasiekti jos gyvenimo tikslus. Ir tie lūkesčiai velkasi šešėliu iš paskos net suaugusio vyro gyvenime, nes žodžiais sunkiai apibūdinamas kaltės jausmas, kad motina tiek atidavė ir tiek paaukojo, ir tiek tikėjosi, ramiai gyventi nebeleidžia. Nėra laiko ieškoti savo gyvenimo prasmės, kai ant kaklo pakabinta svetima: brangiausio pasaulyje žmogaus juk nenuvilsi tyčia.

Nereikia bandyti įsivaizduoti, kaip sunku turėtų būti gyventi, kai savastis dar vaikystėje nuvytusi, ir auginamas svetimas daigelis – dar visai neseniai pati tikėjau, jog reikia ne surasti savo gyvenimo džiaugsmą, o nenuvilti brangiausiųjų, įrodyti jiems, kad visos dėl manęs įdėtos pastangos nebuvo paleistos vėjais, kad užaugau tuo, ko iš manęs tikėtasi. Man nesunku tai prisiminti, ir kartais skaitant knygą pasidarydavo labai liūdna, kad dar mažą vaiką įkišo lyg kokį arbūzą į stiklainį, kad užaugtų ne apvalainas, o keturkampis, ir neriedėtų nuo prekystalio; dar pasidarydavo labai pikta, kad suaugusi moteris vaiką matė lyg savo tęsinį, įrankį nevykusiam gyvenimui įprasminti, svajonių išsipildymo pažadą, o ne atskirą žmogų.

Bet knyga – apie motinos meilę. Nebrandžią, neprotingą, tačiau labai didelę ir stiprią, tokią, kuri priverčia prieš mirtį parašyti krūvą laiškų kariaujančiam sūnui, kad liūdna žinia jį pasiektų tik po karo, kai mirties smulkmena nebegalės jam trukdyti siekti tikslų. Tokią, kuri visiškai save užmiršta, ir kasdien sūnui patiekdama ant stalo mėsos gabalą, tvirtina, jog dėl sveikatos pati negali valgyti riebalų, o tada pasislėpusi švariai išvalgo visą po mėsos keptuvėje likusį aliejų. Kuri prie lovos iki pat mirties laiko vaikišką apdovanojimą, žadantį didžią ateitį – nesvarbu, kad didžios ateities perspektyvos su apdovanojimu visiškai nesusijusios. Ir kuri priverčia vaiką, net kai jis gyvena suaugusio žmogaus kūne, nuo gyvenimo gintis humoru, kad nebūtų per sunku.

Pats Romain ne kartą knygoje užsimena apie savo humoro jausmą, kurį aplinkiniai neretai vertina skeptiškai. Tą humoro jausmą įsimylėjau neišmylimai: pasakojimai apie suvalgytą kaliošą, apie tai, kaip Romain vos nenužudė Hitlerio ir nepakeitė pasaulio istorijos, apie trumpiausią pasaulyje meilės romaną iki šiol skamba galvoje kaip kažkas genialaus. Bandžiau tas istorijas papasakoti knygos neskaičiusiam – nepavyko, nesugebu, negaliu pati atkartoti to, kas šitaip vykusiai į žodžius sudėta ir verčia juoktis, nors reikėtų liūdėti. Ir mokėjimas pasijuokti iš savęs, pasijusti vunderkindu, absoliučiai neturinčiu klausos anei balso, įsitikinimai, jog tavo balsas paklydo kito žmogaus gerklėje, kasdienis sąsiuvinių pildymas genialiais literato slapyvardžiais – knyga paliko daugybę mielų prisiminimų, vis suskambančių įvairiausiomis užuominomis. Sudėtinga būtų jas visas išvardinti – per daug, kad sutilptų į darbinę atmintį, kad nerizikuočiau ko nors nepamiršti.

Ir, kaip įprastai būna, po didžiausia ironija ir juokingiausiais pokštais slepiasi didžiausias liūdesys, kartais prasmunkantis pro cenzūros vartelius ir pasirodantis visiems. Senokai nustojau rinkti kabinančias citatas iš įvairiausių knygų, bet “Aušros pažade” keletas eilučių pernelyg surezonavo su kažkur pasislėpusiu asmeniniu liūdesiu:

Beje, jau būtų laikas pasakyti teisybę apie Fausto bylą. Visas pasaulis įžūliai melavo šia tema, o Gėtė – labiausiai už visus, genialiau už juos, norėdamas užtamsinti tą reikalą, paslėpti nemalonią tikrovę. Čia ir vėl tikriausiai turėčiau patylėti, nes jeigu ir esama ko nors, ko daryti nemėgstu, tai, žinoma – atimti iš žmonių viltį. Ir vis dėlto – juk tikroji Fausto tragedija yra ne tai, kad jis pardavė sielą velniui. Tikroji tragedija – tai, kad velnio, kuris galėtų nupirkti tavo sielą, nėra.

Nėra pirkėjo. Niekas neateis tau padėti sugauti paskutinio kamuoliuko, kad ir kokią didžiulę kainą už tai pasiūlysi. Yra daugybė šarlatanų, kurie dedasi esą pirkėjai, jais apsiskelbia, ir nesakau, kad su jais negalima naudingai susitarti. Galima. Jie siūlo tau sėkmę, pinigus, minios liaupses. Tačiau tai bergždžias darbas, ir kai vadiniesi Mikelandželu, Goja, Mocartu, Tolstojumi, Dostojevskiu ar Malro, numiršti negalėdamas atsikratyti jausmo, jog kurpei bakalėjos gaminius.

Nes svetimos svajonės niekada nesugebėsi išpildyti iki galo, visada bus per mažai, visada bus galima geriau, o kažkur viduje dar grauš ir ne visai suvokiamas kirminas, primenantis, kad gyveni ne savo gyvenimą, kad tau patiktų, pavyzdžiui, piešti – net jei “dailininkai miršta skurde” ir net jei savo paveikslus po to tenka kuo greičiau išmesti iš namų; kad gyvenimo aušroje duoti pažadai gali lydėti iki pat saulėlydžio, visai nesvarbu, kad pasižadėjai net nesuvokdamas, ką darai ir ko iš tavęs tikimasi.

Tags: , , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: