Gyvenimo prieskoniai: Žemės druska

“Žemės druska” man primena paauglystę, tuos laikus, kai priklausiau katalikiškai organizacijai, iš kurios nusprendžiau pasitraukti, nes ūgtelėjusi supratau, kad nesu tikinti. Žemės druska kažkuriose jaunimo dienose – nepamenu, ar vietinės, ar pasaulinės reikšmės – buvome vadinami mes, jauni žmonės, kurie turėtų nešti tikėjimą lyg vėliavą per gyvenimą. Dabartinis susidūrimas su žemės druska leido suprasti, kad apibūdinimą galima naudoti daug plačiau, visiškai jo nesiejant su religiniais įsitikinimais, bet reiškia jis vis vien tą patį – žmones, nešančius gėrį ir šviesą.

Sebastião Salgado toks apibūdinimas visiškai tinka, ir Wim Wenders filmo pavadinimą parinko itin taikliai. Metęs perspektyvų darbą, jau suaugęs ir šeimą sukūręs Sebastião pasiryžo daryti tai, ką darydamas jautė malonumą: fotografuoti. Nesimokęs to kaip profesijos, negimęs su objektyvu prie akies, jis išdrįso pakeisti savo gyvenimo būdą iš esmės, ir, sako, kai labai nori, tai viskas ir pavyksta – Sebastião istorija visiškai tai patvirtina.

Į kino teatrą ėjau žiovaudama ir šiek tiek bijojau, kad galiu filmo metu užmigti – prisipažinti šiek tiek gėda, bet keletą kartų taip yra nutikę. Kai jau maniau, kad ir šįkart neatsilaikysiu, ekrane pasirodė baltasis lokys ir pasigirdo Sebastião nusivylimas, jog neįmanoma padaryti gero kadro, neįmanoma išgauti jokios kompozicijos, neįmanoma padaryti fotografijos, o ne atvaizdo. Kad ir kiek fotografų darbų būčiau peržiūrėjusi, kiek knygučių perskaičiusi ir su kiek protingų žmonių apie fotografiją kalbėjusi, neabejoju: jei atsidurčiau taip arti tokio žvėrelio, pliauškinčiau kadrą po kadro, net nesusimąstydama apie kompoziciją, foną ir piešimą šviesa. Greičiausiai dėl šios priežasties fotoaparatas man ir tėra tik malonus žaisliukas. Greičiausiai šioje vietoje ir įgauna prasmę filmo pradžia: paaiškinimas, kas yra tas fotografas. Nes Sebastião Salgado – Fotografas iš didžiosios F. Ir tada Dievo užmirštam užkampy jūrų vėplių fotografuoti susirinkę žmonės su fotoaparatais ima ridentis akmenukais, arčiau dvi baisias iltis turinčių gyvūnų, ir man visi miegai išsilaksto, ir į likusius filmo vaizdus žvelgiu beveik varvančia seile, kartais net pamiršdama ir nespėdama perskaityti subtitrų, nes, deja, mano prancūzų kalbos žinių toli gražu nepakanka suprasti, ką tas nuostabus žmogus pasakoja apie savo darbą.

Sakau “nuostabus žmogus”, ne nuostabus fotografas, ne nuostabus menininkas ar dar kas nors, nes esu tikra, jog tik nuostabus žmogus sugebėtų taip fotografuoti. Ir fotografuoti tokius dalykus. Atrodo, iš atsitiktinumo atsiradusi socialinės nelygybės tema – be galo sunki. Sunku net įsivaizduoti, kokius išgyvenimus turi kelti buvimas tuose reiškiniuose, kurie nupiešti Sebastião fotografijose. Nes jei išgyvenimų nekeltų, jei tai būtų spragsėjimas fotoaparato užraktu, bandant pataikyti, tos fotografijos nebūtų tokios geros. Ir filmo režisierius nepasakotų, kaip vis dar graudinasi, žiūrėdamas į kasdien matomą portretą. Jei tų išgyvenimų nebūtų, nebūtų ir kadrų iš keisčiausių pasaulio vietų, liepsnojančių, kariaujančių ir badaujančių kraštovaizdžių. Ir kai stebėdama ekraną jau pradedu galvoti, o kaip galima toliau gyventi, kai matei tai, ką matė jis, į mano klausimą atsakoma: sunku gyventi. Norisi viską mesti, nes nusivylimas žmonėmis ir pasauliu yra per didelis, kad būtų galima toliau jį stebėti taip, kaip stebi fotografas, įsiliedamas į kasdienybę ir pats būdamas vaizduose, kuriuos fiksuoja.

Matęs šitiek žmogiškojo žvėriškumo ir juo persisotinęs, Sebastião nepuola į depresiją, kuri man atrodytų vienintelė įmanoma išeitis. Jis ima keisti pasaulį taip, kaip gali. Pasakojimas apie atsodintus vaikystės miškus priverčia susimąstyti apie savo indėlį į pasaulį: klausimas, ką gali pakeisti vienas žmogus, man kyla labai dažnai, ir Sebastião įrodo, jog gali pakeisti labai daug, jei tik tiki tuo, ką daro, ir savo idėja dalinasi su kitais žmonėmis. Perdžiūvęs ir plyne virtęs vaikystės miškas dėl žmonių tikėjimo atgyja ir vėl ima žaliuoti, ir aš jaučiuosi priversta išsitraukti iš pamirštų sąmonės kampučių visokiausias idėjas apie tai, ką galėčiau padaryti pasaulio vardan, jei tik neužsiciklinčiau savo skeptiškume apie vieno žmogaus neįgalumą pasaulio kontekste.

Aistrą fotografijai, meilę gamtai ir norą tikėti pasauliu, nepaisant matytų žiaurumų, Sebastião apjungė naujausiame projekte “Genesis”. Įprastai gamtos fotografija man didelių emocijų nesukelia, bet šias stebėjau lygiai taip pat susižavėjusi, kaip ir vaizdus iš civilizuotų žemės kampelių. “Genesis” įamžinti tie pasaulio kampeliai, kurie išliko nepakitę, nepaliesti moderniųjų laikų, tokie patys, kaip ir prieš daugybę metų. Ir jei ankstesnieji reportažai kėlė stiprias emocijas, verčiančias mąstyti, kokie žmonės yra žvėrys, tai ši fotografijų kolekcija nesukelia jokių neigiamų išgyvenimų – tik teigiamus, tik grožėjimąsi pasauliu, viltį, kad gyventi gera ir gražu, nepaisant nieko. Ir tai dar kartą įrodo, kad pasaulis yra toks, kokį mes jį matome. Jei nepaleidžiam iš akių ir minčių viso pasaulyje vykstančio siaubo, tas pasaulis tampa baisus ir grėsmingas. Jei nukreipiam žvilgsnį į grožį – viskas staiga persidažo kitomis spalvomis. Ginkdie, neteigiu, jog reikia ignoruoti visus blogus pasaulyje vykstančius dalykus ir apsimesti, jog gyvename vienaragių ir vaivorykščių pasaulyje, jog nėra prasmės visame ankstesniame Sebastião darbe, jog jei užsimerksi prieš blogį, jis išnyks. Anaiptol. Čia visiškai kita tema, čia apie tai, ko bandom ieškoti ir ką bandom kurti. Atsodinti išnaikintą mišką ir aplankyti civilizacijos nepaliestus žemės kampelius suteikia daug daugiau džiaugsmo ir vilties nei sėdėti užsidarius tarp keturių sienų ir verkti dėl neteisybių, vykstančių pasaulyje. Ir ne tik tam verkiančiajam.

Man, kaip moteriai, nuolat nedavė ramybės mintys apie šalia Sebastião esančią lygiavertę filmo heroję – jo žmoną Lelią. Vis pagalvodavau, ar taip galėčiau aš: visiškai atsiduoti kito žmogaus tikslams, nematyti mylimojo mėnesiais, kol jis keliauja po pavojingiausias pasaulio vietas dėl išskirtinių kadrų, auginti kūdikį be nuolat šalia esančio tėvo. Ji turėtų būti beprotiškai stipri moteris – ir beprotiškai mylinti. Man tokia meilė net primena Platono aprašytą idėjų pasaulį, kuriame egzistuoja visi idealūs dalykai, paprastame žemiškajame gyvenime nepasiekiami. Vienu metu jaučiu didelį susižavėjimą šita moterimi ir norą mylėti taip, kaip ji; ir tuo pačiu visišką nenorą atsidurti jos bateliuose, nes įsivaizduoju, kad niekaip šito nepakelčiau, kad nesugebėčiau išbūti idėjų pasaulyje, prarandant tokią didelę dalį žemiškojo.

Rašyti apie Sebastião Salgado yra sunku. Be galo sudėtinga paprastais žodžiais perteikti tai, ką Wim Wenders pavyko parodyti savo nuoširdumu ir tikrumu alsuojančiame filme. Atrodo, jokie žodžiai negali pakankamai tiksliai nusakyti susižavėjimo, kurį kelia Sebastião darbai, įspūdžio, kurį palieka šio šviesaus žmogaus mintys, ir sukrėtimo, kylančio girdint istorijas apie jo darbus. Aš nesu didelė filmų mėgėja, bet “Žemės druską” pažiūrėčiau darkart nedvejodama: tai filmas, įkvepiantis būti geresniu žmogumi ir verčiantis patikėti, kad net vieno žmogaus pastangos gali pakeisti pasaulį į gerąją pusę.

Tags: , , , , , , , , , , , , ,

About kasdieniautoja

Kasdienybės - tai visiškai asmeniškų (ne)kasdieniškų patirčių visiškai asmeniška kolekcija; sąmoningai pačiai sau kuriamas užburtas gerų emocijų ratas; kultūros diletantės dienoraštis; būdas nepamiršti žodžių skambesio, kasdienybę leidžiant tiksliųjų mokslų pasaulyje; galimybė įrodyti sau, kad turiu ką pasakyti, ir erdvė tiems įrodymams kauptis; seniai ramybės nedavusios daug kartų nurašytos idėjos įgyvendinimas; į jokias absoliučias tiesas nepretenduojantys įspūdžiai; viduje (ne)miegančios grafomanės scena; žvilgsnis į privačią save per viešąjį gyvenimą ir į viešąjį gyvenimą per privačią save; džiuginantys prisiminimai, kurių randų visai nenoriu užgydyti; dar daugybė dalykų, kurie net į mano ganėtinai platų žodyną nebesutelpa;

Leave a Reply

Fill in your details below or click an icon to log in:

WordPress.com Logo

You are commenting using your WordPress.com account. Log Out / Change )

Twitter picture

You are commenting using your Twitter account. Log Out / Change )

Facebook photo

You are commenting using your Facebook account. Log Out / Change )

Google+ photo

You are commenting using your Google+ account. Log Out / Change )

Connecting to %s

%d bloggers like this: