Ūkanoto rudens ryto muzika: Nustebusiam nebūti

Nebegaliu suskaičiuoti, prieš kiek metų tai nutiko, bet vieną dieną – kažkodėl turiu įtarimų tai buvus saulėtą rudenį – pasiskundžiau draugei, jog nemoku šokti, o ji juokdamasi man į ausis įkišo ausines, kuriose skambėjo Karnavalas, ir pasakė – paklausyk, apie tave!

Taip aš pirmą kartą susidūriau su Obšrr.

Po to buvo mano pirmoji, Vilniaus – paskutinioji Kunigunda Lunaria, kurioje nuo pirmųjų akimirkų vis dar neblėstančia meile įsimylėjau tai, ką vaikinas juokingomis zuikio ausimis darė scenoje. Šokti vis dar nemoku ir nemėgstu, bet net gūdžiais 2010-aisiais kojos pačios kilnojosi, pastačius ausis, kad nė žodis pro jas neprasprūstų.

Visiškai natūralu, kad visi auga: auga klausytojai, auga kūrėjai, kartais visai skirtingomis kryptimis nuauga ir vienas kito visai nebesupranta; taip jau su tuo augimu būna, ir nieko čia nepadarysi – nuolat stovėti toje pačioje vietoje būtų blogiau. Su daugeliu mylėtų grupių senokai nuaugau į skirtingas puses, bet Obšrr vis dar lieka tai, ką galėčiau pavadinti savo sielos muzika, kad ir kaip banaliai bei saldžiai toks apibūdinimas beskambėtų. Vis dar negaliu nesižavėti kaskart išgirdusi naują nuostabų tekstą, nei nuogą, nei apsirengusį: apvilktą puikiu skambesiu, bet liečiantį taip, lyg gerą poeziją skaitytum, o gerą poeziją aš net labai mėgstu ir myliu.

Įvairaus plauko naujienas nuolat sužinau paskutinė, kai seniai visi žino, dažniausiai – visiškai netyčia; nežinau, kodėl taip nutinka, linkstu manyti, jog mano gyvenimas man per daug įdomus, kad paranojiškai sekčiau svetimus, apie ką jie bebūtų. Todėl ir apie naują muzikos rinkinį sužinojau kone ką tik, visai netyčia, užsimaniusi pasiklausyti seniai girdėtos dainos ir ieškodama jos įrašo. ‘Nustebusiam nebūti’ – rašė šalia rinkinio. Nustebusi buvau, ir labai maloniai.

Jei ‘Patogi gelmė’ buvo aštriai pjaunantis minoras (visą savo, drįsčiau teigti, nekuklų žodyną iškračiusi nesugebėčiau surasti tinkamesnio apibūdinimo nei paties autoriaus užrašytas, lieka tik vogti svetimus žodžius…), kurio klausant neišvengiamai nugrimztu į melancholiją – kartais labai šviesią, kartais akinamai tamsią – viskas priklauso nuo esamos būsenos, bet visgi – melancholiją, ‘Nustebusiam nebūti’ man primena tą patį Karnavalą: (at)pažįstamas medinis garsas maloniai nuteikia ausį, ritmas sukelia norą jam pasiduoti ir albumas sukasi, sukasi, sukasi… Melancholijos prieskonis juntamas ir čia, bet švelniau, subtiliau, jei netyčia ir įpjauna, tai negiliai, nepastebimai net kartais.

Su Obšrr kūryba turiu dvi labai stiprias asociacijas: muzika man visada be proto primena traukinius ir širdies plakimą. Ir klausydama neišvengiamai užsimanau sėsti į traukinį ir važiuoti kad ir prakeiktas penkias valandas iki jūros, be sustojimo klausant to skambesio, nebeatskiriant, kur specifinis ir toks mielas traukinio dunksėjimas, kur nuosavos širdies plakimas, o kur – tik ausyse skambanti iliuzija, o tada atsisėsti ant smėlio, žiūrėti į bangas ir bandyti įsivaizduoti tą laivelį, kuris vis pasirodo videoprojekcijose gyvų pasirodymų metu. Ir visą laiką – nenustojant klausyti(s) ir gėrėtis. O klausant gyvai visada, pasigirdus pirmiesiems garsams, pasijaučiu lyg įsčiose besivartantis kūdikis, girdintis duslų motinos širdies plakimą. Neįsivaizduoju, iš kur tokios asociacijos, jei atvirai, neįsivaizduoju net ar kūdikis gali savo motinos širdį girdėti, bet jauku be galo, visas pasaulis, atrodo, nustoja egzistavęs ir lieka saugus ir raminantis skambesys.

Mylimiausia daina, be abejo, ta, kurią jau porą kartų girdėjau – iš pavadinimo galėjau atspėti, jog Bandyti apžioti yra ta vienintelė, nuo jos klausymą ir pradėjau. Ir visas albumas man aplink tą žavų D. Dirgėlos tekstą sukasi, pavadinimu pradedant. Ar jau sakiau, kad šitą muzikinį projektą myliu ne tik dėl muzikos, bet ir jo dėka kylančių poetinių atradimų? Stebėto jo užrašai padovanojo daugybę puikių akimirkų, kaip ir R. Stankevičiaus poezija, kaip ir niekada anksčiau nedominęs S. Geda… Tobula poezijos ir muzikos sintezė yra man reikšmingiausias Vytauto kūrybos ypatumas; būna, muzika sužavi savo skambesiu, visai į tekstą nesigilinant, būna ir priešingai – klausausi lyg išprotėjusi visai neypatingai skambančios dainos, nes joje skambančios mintys tikrumu paperka. Šiuo atveju prasmė nuo garso man niekaip neatsiejama, abu atskirai yra puikūs, o sumaišius juos kartu įvyksta kažkoks stebuklas, plikytas pyragaitis su kremu, kurį norisi valgyti net besilaikant griežčiausios dietos.

“Nustebusiam nebūti” – šiltesnis ir jaukesnis nei pjaunantis minoras. Čia skamba švelniai liūdnas A. Marčėno Žodis, pažaidus destruktorių sukarpytam pasauliui perkama klijų, tarpinėse stotyse užstrigusiems atkeliauja dėdės miego dovanos, per upes statomi tiltai ir atrandama ramybė bei taika su savimi. Skambantis vaikiškas V. Palčinskaitės eilėraštis primena pirmuosius įspūdžius apie Obšrr – paprastų kvailoms auselėms skirtų eilių pritaikymas dideliam žmogui, tam mažyliui, kurį kiekvienas iš mūsų giliau ar arčiau kasdien vis dar vedžiojamės už rankos. Tai gan asmeniškai žavus sutapimas, primenantis visai mielą laikotarpį gyvenime apie vaikiškas pasakas ir sunkią muziką. Tas pirmasis įspūdis nesilaikė ilgai, užteko kiek daugiau išgirsti, ir tapo akivaizdu, jog skamba ne vien vaikiški naivūs žodžiai, bet ir rimti, sunkūs, daugybę minčių sukeliantys posmai, bet tas lengvas déjà vu maloniai šildo ir gražius priminimus sukelia.

Jei prieš kurį laiką vinilai buvo labai žavus senovinis muzikos klausymo būdas, dabar, panašu, jį keičia kasetės. Ir “Nustebusiam nebūti” pirštais apčiuopiamu pavidalu kasetėse sudėtas. Ir man nuoširdžiai gaila, kad visi kažkada kasetes sukę aparatai iš mano gyvenimo seniai išmesti kaip pasenę ir niekam neįdomūs – su dideliu malonumu sukčiau šitą albumą senoviniu būdu ir išdidžiai kasetę laikyčiau garbingoje namų vietoje.

“Nustebusiam nebūti” yra lyg rudeniui sukurta muzika. Rytui, kai per rūką nesimato net televizijos bokšto, kvepia artėjančiu lietumi, o po kojomis šiugžda mirštantys lapai. Kai nuo medžių pradeda kristi ilgai raudonavę šermukšniai, nuo žemės dingsta turbūt vaikiškų rankų surinkti kaštonai, ir į galvą įkyriai lenda mintis, kad reikėjo apsivilkti šiltesnį megztinį. Kai dangus vis dar nusidažo rausvai saulei leidžiantis, kol medžiai dar nepametė visų rubų, kai neišvengiamas žiemos artėjimas nebepaneigiamas, bet vis dar norisi įsivaizduoti, jog gyveni gražiame šiltame pasaulyje, kur viskas gerai ir visada šviečia saulė. Klausantis šio albumo saulė nenušvinta, bet susitaikymas su žiema ima atrodyti paprastesnis ir ne toks gąsdinantis.

Raguotus sapnus prisimenant

Gyvendama vis labiau įsitikinu, kad gyvenime atsitinka tie dalykai, kurie turi atsitikti. Pernai juokavau, kad į Juodaragį važiuoju tik iš inercijos, be kažkokio ypatingo noro, šiemet nusprendžiau elgtis protingai ir iš inercijos nelįsti iš namų, juolab, kad programoje nemačiau nieko ypatingo, dėl ko norėčiau patogią lovą iškeisti į miegmaišį palapinėje. O tada prasidėjo: atsirado kabinanti grupė, atsirado galimybė itin paprastu būdu įsigyti bilietą, atsirado puiki kompanija, vieta mašinoje, palapinėje… Turbūt neverta net sakyti, kad išvažiavau – ir dar su dideliu džiaugsmu.

Kas ketverius metus sumažėjantis festivalis šįkart pasakojo apie sapnus ir tą paslaptingą trečdalį gyvenimo. Temos išpildymas – puikus: netikėtose vietose kabančios sapnų gaudyklės, klaidi kaip ir tema Skinderiškio dendrologinio parko gamta (trečią dieną ten vaikščiodama vis dar nebūdavau tikra, kur turiu eiti, kad nueičiau ten, kur noriu – bet gal čia tik mano prasta orientacija…), nedidelis žmonių kiekis (juk ir į savo sapnus ne kiekvieną įsileidžiam), sapnuoti skatinanti muzika, kurią kasnakt girdėjau užmigdama – ramučiai turėjo nuolatines lopšines, sklindančias nuo scenos. Mistiškai romantiška tema tie sapnai, turbūt net didžiausią skeptiką užkabinanti – būk gi tu koks nori skeptikas, vis tiek tenka ir sapnuoti keisčiausius dalykus, ir stebėti sapnų atsikartojimus realybėje, ir pasivartyti naktį kitą, nemigos kamuojamam… Mistiškai romantiška ir renginio vieta – sunku patikėti, kad toks didelis ir puikus kūrinys – vieno žmogaus meilės rezultatas. Maži takeliai, tvenkinėliai, didelės pievos, regionais susodinti medžiai, informacinės lentutės… – nelaikau savęs didele gamtos mylėtoja ir entuziaste, bet apsilankyti tokioje vietoje verta ir be festivalio.

Važiavau su šiokiu tokiu iššūkiu: MJR nėra paprastas muzikinis festivalis, tai didelis kultūrinis renginys, tik įprastai tą papildomą kultūrą, vykstančią dienos metu, praleisdavau palapinėje miegodama. Dar prieš kelionę susitarėm su kolega, kad šįkart bus kitaip: pasikultūrinsiu kaip dera, kad turėčiau ką jam papasakoti. Nedrįstu lygintis su žmonėmis, kurie nuoširdžiai domėjosi ir dalyvavo visuose siūlomuose dalykuose, kurių buvo tiek daug, kad kartais norėjosi pasidalinti į mažiausiai dvi (o dar geriau – kokias keturias) dalis, kad galėtum pabūti keliose vietose vienu metu. Tačiau lyginant su savo prieš tai buvusių metų aktyvumu, pasikultūrinau kaip dera.

Ką mačiau ir girdėjau? Paklausiau keleto paskaitų (tiksliau būtų sakyti – jų dalių; nė vienoje nesugebėjau išbūti nuo pradžios iki galo), pasivaikščiojau po Burtų kiemą, apžvelgiau parodas, jaukiai pasėdėjau mistinėje sapnų mašinoje (ją kūrusiems tikrai netrūksta išmonės, be galo jauki vieta, jei ne kitur vykstantys daugybė dalykų, būčiau norėjusi ten pasilikti ilgam ilgam ir pro pusiau užmerktas akis susapnuoti kokį sapną; visiškai asmeniškas džiaugsmas – tas rūsio kvapą primenantis dvelksmas tik įėjus vidun, kaip gaila, kad uoslė taip greitai prie kvapų įpranta ir jų nebejaučia – tą kvapą uostyčiau ir uostyčiau, kol galva apsisuktų…). Labai norėjau apsilankyti observatorijoje, bet visiškai nepavyko: pirmąjį vakarą, kadangi atvažiavome po darbų ir, kol pasistatėme namus, ėmė temti, niekaip nesugebėjome jos rasti; antrąjį vakarą jau puikiai žinojome, kur ieškoti, bet atėjus pažiūrėti į žvaigždes prieš miegą, vienintelės gyvos dvasios, kurias pavyko ten rasti – lygiai taip pat pasimetę ir žvaigždėmis susidomėję žmogeliai, belaukiantys jau nežinia kiek nežinia ko. Galiu pasidžiaugti, jog pirmą kartą per daugybę dalyvavimo MJR metų stebėjau uždarymo apeigas. Įdomus patyrimas.

Labiausiai nudžiuginęs “kultūrinis reiškinys” – į miškus atvežtos “Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Seniai ruošiausi nueiti į šį spektaklį, girdėjau apie jį krūvą puikių atsiliepimų, bet taip ir neprisiruošiau, kol galiausiai spektaklis… pats atėjo pas mane – negaliu kitaip to pavadinti. Lengvai pavydu tiems, kurie turėjo galimybę jį išgyventi visais kitais pojūčiais, o ne rega, būtų ir pačiai įdomu pasisūpuoti ant tų kėdžių, pauostyti paslaptimi likusių kvapų ir būti nutampytai pliušinio šuns ar minkštos beždžionės. Bet net sėdint minioje ir patiriant pasaką vien rega ir klausa, buvo puiku. Jei jau vaikiškas lėlių spektaklis įdomus suaugusiai ir gan išpindėjusiai moteriai, tai jau šį bei tą apie jį pasako. Bet labiausiai, žinoma, žavi pati idėja. Džiugu, kad atsiranda žmonių, nebijančių kurti ką nors naujo, džiugu, kad bandoma paversti tokį reginį kaip teatras patyrimu, kad juo galėtų džiaugtis ir nematantiej. Tikiuosi, kad ir mano vaikai, kai jų turėsiu, turės galimybę išgyventi tokią patirtį, galėti įsijausti į meninį vyksmą visomis to žodžio prasmėmis.

Ir, žinoma, muzika – visgi man tai pagrindinė priežastis, dėl kurios aš Juodaragyje vis pasirodau, iš inercijos ar ne. Daug kas po šiųmetinio renginio niurzgėjo, kad muzika nuobodoka, kad trūko kažko labiau užvedančio – prie niurzgėjimo galiu šiek tiek prisidėti, asmeniškai man norėjosi ir truputį kitokios muzikos, bet asmeniškai aš žinojau, kur važiuoju, niekas manęs nesurišo ir ten nenutempė, tai mano skundai tiek pat prasmingi ir pagrįsti, kaip šuns kaukimas mėnuliui.

Sieben girdėjau nebe pirmą kartą, bet tik šiemet išklausiau viso pasirodymo. Ir nė kiek nesigailiu. Nieko nesuprantu apie muzikos technologijas, ir man visiška fantastika, kaip vienas žmogus su vienu smuikeliu gali taip sugroti. Itin džiugino į pasirodymo pabaigą vis energingesnėmis tampančios melodijos, o bisui sugrotas Joy Division koveris visiškai papirko – taip papirko, kad nekantriai laukiu kitos galimybės išgirsti Matt’ą gyvai.

Bene labiausiai laukiau jungtinio Obšrr ir OOrchach pasirodymo. Apie antrąjį – tenka darkart pripažinti sau, kad visgi Vilkduja man artimesnė dūšiai. Dėl pirmojo – esu mirtinai muzikine ir vizualine prasme įsimylėjusi šitą projektą. Ir man būtų gerokai labiau patikę, jei pusantros valandos būtų skirta vien jojo dainoms – būčiau stovėjusi, žiūrėjusi į visada žavingas video projekcijas ir kartu lingavusi. Gaila, kad palinguoti teko tik keturias dainas – prasidėjus bendrajai daliai, ėjau prisėsti, nes nebe taip džiaugiantis, kojytės po ilgos dienos atsisakė tinkamai veikti.

Kitas labai lauktas pasirodymas – And Also The Trees. Tiesą pasakius, šios grupės buvau klausiusi labai nedaug, bet išgirdusi, kad jie bus MJR, vien dėl to kilo didelis noras ten atsirasti, nes faktas, kad jie buvo muzikiniai draugai su amžina meile The Cure, man pasako viską, ką reikia žinoti. Gaila, kad dėl visiškai suprantamų priežasčių pasirodymas labai vėlavo ir nusitempė į naktį – senstelėjau tiek, kad jau norisi anksti eiti į lovytę, ir iki pasirodymo galo neištvėriau. Bet tiek, kiek girdėjau, pakankamai pradžiugino – tokia puiki rami muzika, kaip tik prieš miegą, kaip tik medžių apsuptyje, kaip tik tokios atmosferos renginyje. Mane visada žavi atlikėjų kokybiškas bendravimas su publika – nežinau, ar čia skiriamasis britų bruožas, bet tiek And Also The Trees, tiek Matt Howden tai sugeba puikiai, šlapia sėdėjau ant šlapio šiukšlių maišo ir negalėjau nustoti šypsotis, nes nuoširdumas jautėsi net būnant ganėtinai atokiai nuo scenos.

Šiek tiek gaila, kad nepavyko paklausyti kitų šeštadienio vakarą grojusių svečių – Ô PARADIS. Buvau nusiteikusi juos praleisti, nes dubliavosi su And Also The Trees, arba nubėgti bent į pabaigą, šiems baigus pasirodymą, bet dėl pakrikusio tvarkaraščio nebesupratau, kas ir kaip vyksta, ir iki Nemigos scenos nebenušliaužiau.

Labai džiaugiuosi pagaliau po tiek metų simpatijų gyvai išgirdusi Vytautą V. Landsbergį – aplinkybės nuolat susisukdavo taip, kad nepavykdavo jo pasiklausyti. Kaip pats sakė, jo dainos – vaikams ir suvaikėjusiems. Aš prie antrųjų, nors širdy vis dar pirmasis, dar ilgai turbūt būsiu. Ir koks didelis, bet koks paprastas malonumas lengvai lynojant sėdėti ant suolelio, stalan atsirėmus, ir klausytis tokių mielų ir taip seniai širdy gyvenančių dainelių. Tokios paprastos ir lengvos atrodo, bet tokios protingos – nesiplėsiu apie jas daug (nors tikrai daug galėčiau), bet VVL man kaskart primena, kad kartais genialiausi dalykai slypi pačiuose paprasčiausiuose, kad kartais iš pirmo žvilgsnio maži dalykai yra patys didžiausi.

Buvo ir dar klausytos ar girdėtos muzikos, buvo ir dar matytų ar patirtų dalykų, bet visus juos aprašyti net man pačiai pasidarytų nuobodu. Buvo dalykų, kuriais būtų galima skųstis ir niurgzti: vėluojantys pasirodymai, pliurzės po lietaus, itin greitai išpirkti specialieji suvenyrai, neypatingai džiuginantis maistas ir dar mažiau džiuginančios eilės prie jo, viename iš punktų patį pirmą rytą dingusi bet kokia kava, į palapinę skraidantis futbolo kamuolys, ir taip toliau, ir panašiai – bet visa tai tokios smulkmenos, taip nieko nekeičia, kad prisimenu jas tik todėl, kad norisi prisiminti ir ką nors neigiamo – nebūna gi viskas tobula. Visas smulkmenas atpirko kone kiekviename žingsnyje matomas organizatorių rūpestis visais pusantro tūkstančio: instrukcijos dar prieš festivalį, šiaudų “kėdės” pievoje, apie barščius ir reikšmingas vietas informuojantys kelio ženklai, pagalba bet kokiais klausimais, šviečiančios apyrankės ant siauro keliuko tarp tvenkinių, šiaudais barstomi nuo lietaus sužlegę takai… Realūs liūdesėliai tik du: minėtasis nesusipratimas su observatorija bei pačios įdomiausios programos metu surengtos naktinės orientacinės – aš siaubingai orientuojuosi aplinkoje, bet tikrai būčiau norėjusi sudalyvauti, jei tuo metu dar labiau nebūčiau norėjusi visą energiją skirti puikiausiai muzikai.

Ir jau laukiu kitos vasaros pabaigos. Gal vėl nuspręsiu nepasiduoti inercijai ir netyčia ten atsirasiu, gal pasidavusi inercijai atvažiuosiu, gal apie inerciją net minčių nekils ir degsiu dideliu noru kuo greičiau atvykti ir kuo daugiau pamatyti – net dievai turbūt dar nežino, kaip kas bus po metų. Bet esu tikra, kad bet kokiu atveju – nenusivilsiu.