Ūkanoto rudens ryto muzika: Nustebusiam nebūti

Nebegaliu suskaičiuoti, prieš kiek metų tai nutiko, bet vieną dieną – kažkodėl turiu įtarimų tai buvus saulėtą rudenį – pasiskundžiau draugei, jog nemoku šokti, o ji juokdamasi man į ausis įkišo ausines, kuriose skambėjo Karnavalas, ir pasakė – paklausyk, apie tave!

Taip aš pirmą kartą susidūriau su Obšrr.

Po to buvo mano pirmoji, Vilniaus – paskutinioji Kunigunda Lunaria, kurioje nuo pirmųjų akimirkų vis dar neblėstančia meile įsimylėjau tai, ką vaikinas juokingomis zuikio ausimis darė scenoje. Šokti vis dar nemoku ir nemėgstu, bet net gūdžiais 2010-aisiais kojos pačios kilnojosi, pastačius ausis, kad nė žodis pro jas neprasprūstų.

Visiškai natūralu, kad visi auga: auga klausytojai, auga kūrėjai, kartais visai skirtingomis kryptimis nuauga ir vienas kito visai nebesupranta; taip jau su tuo augimu būna, ir nieko čia nepadarysi – nuolat stovėti toje pačioje vietoje būtų blogiau. Su daugeliu mylėtų grupių senokai nuaugau į skirtingas puses, bet Obšrr vis dar lieka tai, ką galėčiau pavadinti savo sielos muzika, kad ir kaip banaliai bei saldžiai toks apibūdinimas beskambėtų. Vis dar negaliu nesižavėti kaskart išgirdusi naują nuostabų tekstą, nei nuogą, nei apsirengusį: apvilktą puikiu skambesiu, bet liečiantį taip, lyg gerą poeziją skaitytum, o gerą poeziją aš net labai mėgstu ir myliu.

Įvairaus plauko naujienas nuolat sužinau paskutinė, kai seniai visi žino, dažniausiai – visiškai netyčia; nežinau, kodėl taip nutinka, linkstu manyti, jog mano gyvenimas man per daug įdomus, kad paranojiškai sekčiau svetimus, apie ką jie bebūtų. Todėl ir apie naują muzikos rinkinį sužinojau kone ką tik, visai netyčia, užsimaniusi pasiklausyti seniai girdėtos dainos ir ieškodama jos įrašo. ‘Nustebusiam nebūti’ – rašė šalia rinkinio. Nustebusi buvau, ir labai maloniai.

Jei ‘Patogi gelmė’ buvo aštriai pjaunantis minoras (visą savo, drįsčiau teigti, nekuklų žodyną iškračiusi nesugebėčiau surasti tinkamesnio apibūdinimo nei paties autoriaus užrašytas, lieka tik vogti svetimus žodžius…), kurio klausant neišvengiamai nugrimztu į melancholiją – kartais labai šviesią, kartais akinamai tamsią – viskas priklauso nuo esamos būsenos, bet visgi – melancholiją, ‘Nustebusiam nebūti’ man primena tą patį Karnavalą: (at)pažįstamas medinis garsas maloniai nuteikia ausį, ritmas sukelia norą jam pasiduoti ir albumas sukasi, sukasi, sukasi… Melancholijos prieskonis juntamas ir čia, bet švelniau, subtiliau, jei netyčia ir įpjauna, tai negiliai, nepastebimai net kartais.

Su Obšrr kūryba turiu dvi labai stiprias asociacijas: muzika man visada be proto primena traukinius ir širdies plakimą. Ir klausydama neišvengiamai užsimanau sėsti į traukinį ir važiuoti kad ir prakeiktas penkias valandas iki jūros, be sustojimo klausant to skambesio, nebeatskiriant, kur specifinis ir toks mielas traukinio dunksėjimas, kur nuosavos širdies plakimas, o kur – tik ausyse skambanti iliuzija, o tada atsisėsti ant smėlio, žiūrėti į bangas ir bandyti įsivaizduoti tą laivelį, kuris vis pasirodo videoprojekcijose gyvų pasirodymų metu. Ir visą laiką – nenustojant klausyti(s) ir gėrėtis. O klausant gyvai visada, pasigirdus pirmiesiems garsams, pasijaučiu lyg įsčiose besivartantis kūdikis, girdintis duslų motinos širdies plakimą. Neįsivaizduoju, iš kur tokios asociacijos, jei atvirai, neįsivaizduoju net ar kūdikis gali savo motinos širdį girdėti, bet jauku be galo, visas pasaulis, atrodo, nustoja egzistavęs ir lieka saugus ir raminantis skambesys.

Mylimiausia daina, be abejo, ta, kurią jau porą kartų girdėjau – iš pavadinimo galėjau atspėti, jog Bandyti apžioti yra ta vienintelė, nuo jos klausymą ir pradėjau. Ir visas albumas man aplink tą žavų D. Dirgėlos tekstą sukasi, pavadinimu pradedant. Ar jau sakiau, kad šitą muzikinį projektą myliu ne tik dėl muzikos, bet ir jo dėka kylančių poetinių atradimų? Stebėto jo užrašai padovanojo daugybę puikių akimirkų, kaip ir R. Stankevičiaus poezija, kaip ir niekada anksčiau nedominęs S. Geda… Tobula poezijos ir muzikos sintezė yra man reikšmingiausias Vytauto kūrybos ypatumas; būna, muzika sužavi savo skambesiu, visai į tekstą nesigilinant, būna ir priešingai – klausausi lyg išprotėjusi visai neypatingai skambančios dainos, nes joje skambančios mintys tikrumu paperka. Šiuo atveju prasmė nuo garso man niekaip neatsiejama, abu atskirai yra puikūs, o sumaišius juos kartu įvyksta kažkoks stebuklas, plikytas pyragaitis su kremu, kurį norisi valgyti net besilaikant griežčiausios dietos.

“Nustebusiam nebūti” – šiltesnis ir jaukesnis nei pjaunantis minoras. Čia skamba švelniai liūdnas A. Marčėno Žodis, pažaidus destruktorių sukarpytam pasauliui perkama klijų, tarpinėse stotyse užstrigusiems atkeliauja dėdės miego dovanos, per upes statomi tiltai ir atrandama ramybė bei taika su savimi. Skambantis vaikiškas V. Palčinskaitės eilėraštis primena pirmuosius įspūdžius apie Obšrr – paprastų kvailoms auselėms skirtų eilių pritaikymas dideliam žmogui, tam mažyliui, kurį kiekvienas iš mūsų giliau ar arčiau kasdien vis dar vedžiojamės už rankos. Tai gan asmeniškai žavus sutapimas, primenantis visai mielą laikotarpį gyvenime apie vaikiškas pasakas ir sunkią muziką. Tas pirmasis įspūdis nesilaikė ilgai, užteko kiek daugiau išgirsti, ir tapo akivaizdu, jog skamba ne vien vaikiški naivūs žodžiai, bet ir rimti, sunkūs, daugybę minčių sukeliantys posmai, bet tas lengvas déjà vu maloniai šildo ir gražius priminimus sukelia.

Jei prieš kurį laiką vinilai buvo labai žavus senovinis muzikos klausymo būdas, dabar, panašu, jį keičia kasetės. Ir “Nustebusiam nebūti” pirštais apčiuopiamu pavidalu kasetėse sudėtas. Ir man nuoširdžiai gaila, kad visi kažkada kasetes sukę aparatai iš mano gyvenimo seniai išmesti kaip pasenę ir niekam neįdomūs – su dideliu malonumu sukčiau šitą albumą senoviniu būdu ir išdidžiai kasetę laikyčiau garbingoje namų vietoje.

“Nustebusiam nebūti” yra lyg rudeniui sukurta muzika. Rytui, kai per rūką nesimato net televizijos bokšto, kvepia artėjančiu lietumi, o po kojomis šiugžda mirštantys lapai. Kai nuo medžių pradeda kristi ilgai raudonavę šermukšniai, nuo žemės dingsta turbūt vaikiškų rankų surinkti kaštonai, ir į galvą įkyriai lenda mintis, kad reikėjo apsivilkti šiltesnį megztinį. Kai dangus vis dar nusidažo rausvai saulei leidžiantis, kol medžiai dar nepametė visų rubų, kai neišvengiamas žiemos artėjimas nebepaneigiamas, bet vis dar norisi įsivaizduoti, jog gyveni gražiame šiltame pasaulyje, kur viskas gerai ir visada šviečia saulė. Klausantis šio albumo saulė nenušvinta, bet susitaikymas su žiema ima atrodyti paprastesnis ir ne toks gąsdinantis.