Apie Prozako kartą Jungtinėse Depresijos Valstijose ir ne tik

Yra keletas filmų, kuriuos aš profilaktiškai vis pažiūriu – kartais po mėnesio, kartais po trijų metų, kai jau pajaučiu, kad reikia. Vienas iš tokių nuo gan ankstyvos jaunystės – Prozako karta. Kažkada seniai teko skaityti ir knygą, tiksliai nepamenu, ar vieną, ar du kartus – žinau tik tiek, kad nuo paskutiniojo skaitymo, kada jis bebūtų nutikęs, galvoje praktiškai nieko nebeliko, visa, ką atsimenu, – filmo palikimas. Neblogo filmo, man norisi pastebėti, istorija gan nuosekli, pakankamai emocinga, pagrindinę veikėją vaidiną viena gražiausių man moterų Christina Ricci. Kartais žiūriu kad pagalvočiau, kaip man gerai, kartais – kad nuosavam liūdesiui kompaniją palaikytų.

Neseniai knygyne į rankas, rodos, pati įšoko knyga. Mėgstu skaityti knygas po keletą kartų – daugumos seniai seniai skaitytų nepamenu, o net tas, pamenamas, kartais po keleto metų visai kitaip supranti, tiek daug naujų dalykų atsiranda, lyg visiškai naują veikalą skaitytum. Keistas dalykas tos smegenys, įdomiai veikia. Abstrakčiai kalbant, apie jų veikimą ir yra Elizabeth Wurtzel parašyta autobiografinė knyga. O gal derėtų sakyti – apie neveikimą? Adekvataus funkcionavimo neužtikrinančius procesus, kurie akivaizdžiai vyksta, bet niekas iki šiol (kaip gaila…) nežino nei kas būtent, nei kaip, nei kodėl, nei – svarbiausia – kaip tai pakeisti. Spėlioja, bando, kartais lyg ir pavyksta, bet “Eureka!” dar nebuvo ištartas apie psichikos sutrikimus kalbant.

Žmonės sako, knygą geriau skaityti, nei žiūrėti pagal ją pastatytą filmą. Ir šiaip sako, knygas skaityti geriau. Suprantu kodėl – paties vaizduotė priversta veikti, galvoje šmėsčioja vaizdai, charakteriai, iš juodų raidžių baltuose lapuose galvoje susideda naujas pasaulis. Ir mėgstu knygas labiau nei filmus. Bet skaitydama knygą ir prisimindama savo mėgstamą filmą negalėjau negalvoti, koks jis vis dėlto iškastruotas, kaip supaprastinta, sutrumpina istorija, kaip žaidžiama faktais tokiu būdu, kad scenarijuje paprasčiau atrodytų, kad istorija logiškai susirištų, kad per pusantros valandos dvidešimt keleri metai sklandžiai ir ne pernelyg painiai prabėgtų.

Filmas man vis dar patinka, jis bene geriausias iš tų, kuriuos esu mačiusi apie depresija sergančius žmones – nors negaliu tvirtinti, jog mačiau jų labai daug. Ir suprantu, kodėl visa knyga pažodžiui nebuvo perkelta į jį – galiausiai, ne toks apskritai ekranizacijos tikslas. Bet savo kailiu įsitikinau, kad knyga stipresnė už filmą. Gali būti, jog pasirinkau labai netinkamą laiką jos skaitymui, pati lindėjau asmeninėje duobelėje ir visas knygos liūdesys, visa neviltis ir beprasmybė taip slėgė ir visais varpais aidėjo, kad tik blogiau darėsi. Gali būti, kad būtent dėl to skambesio ir pasiėmiau būtent šitą knygą skaitymui – moralinis mazochizmas, kitaip nepavadinsi, bet bent knygos suprastas jautiesi. Filme toli gražu neparodomas tikrasis gyvenimas, problemos atrodo labai aiškios ir konkrečios, net ir menkesnio proto žiūrovas gali lengvai susieti atskirus faktus į vieną krūvą ir net klausimo nekyla – tai ko ji čia dabar žliumbia ir nesikelia iš lovos?.. Skaitant knygą paaiškėja, kad toli gražu ne viskas taip paprasta, ir tie filme vaizduojami konkretūs lyg ir priežastimi tampantys faktai – tik nedidelės, nors ir svarbios, smulkmenos, papildomos aplinkybės. Skaitant knygą su depresija visai nesusidūrusiam žmogui išties kyla klausimas – tai ko ji čia dabar žliumbia ir nesikelia iš lovos? Kas jai blogai ir kuo ji gali skųstis? Gerai, jei kyla toks klausimas. Vadinasi, depresija negresia.

Keista, bet aš įsimylėjau savo depresiją. Daktarė Sterling buvo teisi. Mylėjau ją, nes man atrodė, kad tik ją ir teturiu. Maniau, kad depresija – vertingoji mano charakterio dalis. Taip menkai save vertinau, jaučiau, kad nedaug turiu ką pasiūlyt pasauliui, ir vienintelis dalykas, galintis pateisint mano būtį – tai mano kančia. Man pradėjo atrodyt, kad perdėtai jautriai žiūrėt į pasaulį yra daug tikriau ir sąžiningiau, nei prisijungt prie bukos masės, nekreipiančios į nieką dėmesio. Tačiau aš nebesuvokiau, kad pradėjęs viską jaust intensyviau, galiausiai nebejauti ničnieko. Viskas skamba vienodais decibelais, ir per poliruotą prekystalį šliaužiančio tarakono mirtis gali atrodyt tokia pat tragiška, kaip ir tėvo. Žmonės išorėj – taip, būtent išorėj, nes apimtam depresijos žmogui visi kiti yra išorėj, – kurie savo emocinę energiją eikvoja pasirinktinai, iš tikrųjų yra žymiai sąžiningesni už tą, kurį kamuoja depresija ir kuris iškeitė visus jausmų niuansus į nuolatinę, įkyrią, žlugdančią neviltį.

Tačiau depresija man davė daugiau nei mąsli introspekcija. Ji man davė humoro jausmą, tam tikrą “na aš ir nevykėlė” vaidybos elementą, kuriuo galėdavau žaist, kai blogiausia jau būdavo praėję. Neapgaudinėjau savęs ir nemaniau, kad visiems labai patinka mano ašaros ir isterija, – aišku, kad tai niekam nepatiko, – bet šalutinis poveikis, depresijos sukelti reiškiniai kažkaip padėjo man išgyventi. Atsirado mano asmenybės dalis, kuri kartais galėdavo būt labai melodramatiška ir smagi. Kartais mano beprotybė turėdavo visus tuos bruožus, dėl kurių ji perkama, visus performanso aspektus. Man visada pavykdavo paverst savo patiriamą beprotybę tobulu anekdotu, idealiu monologu kokteilių vakarėliui, ir iki pat paskutinių metų, kai man buvo visai blogai, manau, dauguma žmonių būtų patvirtinę, jog su manimi būdavo smagu, išskyrus tuos atvejus, kai vežimėliu veždavo į ligoninės priimamąjį. Netgi kai man būdavo blogiausia, kai manęs ateidavo aplankyt į Stillmano ligoninę, bandydavau išlaikyt smagią atmosferą sakydama, pavyzdžiui: Na, argi dar nepasakojau jums apie tai, kaip netyčia čiulpiau?

Šiaip ar taip, maniau, kad šis gebėjimas pasakot visiems apie savo asmeninį gyvenimą taip, tarsi jis būtų ne mano, nežinia kodėl plepėt ir būt energingai tokiais momentais, kurie daugumai žmonių atrodo tam netinkami, mano draugams ir patiko. Iš tikrųjų, laikui bėgant, kai jau sveikau po depresijos, dauguma jų vienas po kito man pasakė, kad nors ir nekreipdavo dėmesioį tai, kad sakydavau neapgalvotus ir be ryšio dalykus, jie atleisdavo man už tokį elgesį, laikydami jį apgailėtina yda. Jiems jis visiškai nepatiko. Jie tik taikstėsi su juo, nes tada, kai nelakstydavau po kambarį ir neužsivesdavau dėl nieko, su manim tikrai būdavo galima gerai pasikalbėt, netgi galėdavau būti gera draugė. Štai kokius jausmus man jie puoselėjo. Jie turėtų būt laimingi matydami, kad visi mano išsidirbinėjimai dingo.

Bet kol dar to nežinojau, man buvo baisu atsisakyt depresijos, aš bijojau, kad blogiausioji mano dalis iš tikrųjų ir esu aš. Mane trikdė mintis, kad reikia išmest lauk depresiją ir susikurt ištisą naują asmenybę, naują būdą gyvent ir egzistuot, kurio leitmotyvas nebūtų kančia. Taip ilgai depresija buvo patogus – ir sąžiningas – būdas paaiškint viskam, kas man ne taip; ji buvo ir kliuvinys, padėjęs labiau išryškint viską, kas gera. Dabar, su biocheminio vaisto pagalba, ji turėjo dingt. Noriu pasakyt, nelaisvėj užaugę laukiniai gyvūnai žūsta sugrąžinti į natūralią aplinką, nes nežino aukos ir grobuonies dėsnių, nežino džiunglių įstatymų, nors ten yra gimę. Kaipgi aš išgyvensiu grįžus į tikrąją save?Po visų šitų metų, kas apskritai esu tikroji aš?

Vienas iš pamirštų (o gal tiesiog anksčiau nepastebėtų) knygos privalumų – nors ir nedidelis, tačiau gan moksliškas, bet suprantama kalba pateiktas vaistų veikimo mechanizmas. Šiais laikais jis, žinoma, gerokai senstelėjęs – jei Prozakas buvo pirmasis naujos kartos vaistais, toje kartoje dabar jų galybės, ir prasideda dar naujesnė karta. Bet perskaityti apie triciklius antidepresantus ar monoamino oksidazės inhibitorius buvo maloniai keista. Taip pat maloniai keista buvo ir tai, kad jau knygos pabaigoje, atradus kontaktą su gydytoja Sterling, pateikta tiek daug svarbių terapinių momentų iš pokalbių. Kyla mintis, kad visa tai daug naudingiau ir svarbiau nei visų nuodėmių ir pamesto proto klajonių aprašymai. Kita vertus, svarbūs terapiniai momentai nebūtinai bus svarbūs skaitančiajam – yra per daug dalykų, kurių negali suprasti, pats jų neišgyvenęs ir nepatyręs. Ne tik kvailiai iš savo klaidų mokosi…

Labiausiai užkabinusi ir daugiausiai minčių sukėlusi knygos dalis visgi buvo epilogas. Jis rašytas jau prieš dvidešimt metų, bet jame keliami klausimai man vis dar atrodo pakankamai aktualūs – gal dėl to, kad pati augau tuo metu, kai aprašomos tendencijos Lietuvoje buvo labai paplitusios. Visa ta “nevykėlių” kultūra, abejingumo garbinimas, žavėjimasis tuo, kas slegia – dabar augantys vaikai turbūt patiria visai kitokias kultūrines įtakas, nežinau, geresnės jos ar blogesnės; faktas tik toks, kad dauguma mano amžiaus ar kiek vyresnių žmonių užaugo klausydami Nirvanos, The Cure, Pink Floyd’ų, Lou Reed’o ir visų kitų melancholija persmelktų grupių bei atlikėjų, sėkmingai sulaužiusių norą siekti amerikietiškos svajonės lietuviškos adaptacijos, nepasitenkinti dirbk-pirk-mirk strategija, ir viskas būtų labai gerai, jei tas nepasitenkinimas būtų išaugęs į kažką konstruktyvaus, o ne norą sugriauti nuosavą gyvenimą, o tada susiriesti į kamuoliuką ir tikėtis, kad dabar viskas bus geriau, suprasti, kad visgi nebus, ir toliau viską griauti. Tada ir kyla visi stereotipai, jog depresija – tai intelektualių žmonių liga, kad kvailiai depresija neserga, nes jie nekelia gyvenimo prasmės klausimų; bet ar intelektualumas apsiriboja klausimų kėlimu, net nebandant į juos atsakyti, ir kodėl savo gyvenime esu susidūrusi su tiek daug kvailių, saujomis ryjančių antidepresantus?

Gyventojų Lietuvoje mažėja, o depresijos diagnozių skaičius didėja – ir kaip sunku atsakyti, ar tai vyksta dėl visuomenės sąmoningumo, nebijojimo kreiptis į gydytojus ir suvokimo, kad depresija – tokia pati liga, kaip ir fizinės ligos; ar dėl to, kad visi taip patikėjo laimės tablete, kad gydytojai tiki galį jomis viską išgydyti, o žmonės – nuo visko pasveikti? Žinau, kad depresiją reikia gydyti (ir) psichoterapija, nes niekas nesikeis, jeigu nieko nekeisi; taip pat žinau, kad yra atvejų, kai be vaistų jokia psichoterapija nebus efektyvi, nes net menkiausiai smulkmenai pakeisti nėra jėgų. Ir vis susimąstau: ar geriau Prozaku šerti visus iš eilės, nepamirštant net neramių kačių, tokiu būdu bandant užtikrinti, kad bent dalis tų, kuriems išties reikia gydymo, jį gaus, ar palikti visą smegenis veikiančią chemiją tik ypatingai sunkiems atvejams, kai akivaizdu, kad jos reikia – tik kaip nustatyti tą “akivaizdu”? Egzistuoja dvi poliaus pusės: kaip rašo Wurtzel, kai Prozaku gydomos katės, ima atrodyti, kad jis – tik saldainiai, kurie tikrai nepadės žmogui, nebematančiam išeities; kai reikia kryžiaus kelius nueiti, kad “įrodytum”, jog tau taip blogai, kad reikia vaistų, depresija sergantis jų net nepradės eiti, nes jam ir iš lovos išlipti sudėtinga.

Mokslui ir technologijoms kasdien padarant vis didesnę pažangą, aš nenustoju tikėtis, kad neurobiologija galiausiai pasistūmės tiek, kad ims suprasti, kas vyksta žmonių galvose ir kaip tai nustatyti. Kad bus išaiškinti psichikos ligų mechanizmai, nustatyti objektyvūs diagnozavimo kriterijai, pritaikyti efektyviausi vaistai joms gydyti. Nesvajoju, kad žmonės veiks kaip puikiai suteptos mašinos, net ir nenorėčiau, kad taip būtų, bet man daug labiau patiktų gyventi pasaulyje, kuriame visi žmonės turėtų jėgų atsikelti iš lovos ir daryti visus tuos gerus dalykus, kuriuos norėtų padaryti, jei tik turėtų tam energijos, jei tik jų nekratytų tas smegenų gripas, kiekvieną, net patį mažiausią, veiksmą padarantis milžinišku iššūkiu.

Man prireikė tiek daug laiko išmokt gyvent tokį gyvenimą, kai depresija nėra nuolatinis prieglobstis, nėra ta būsena, į kurią galima saugiai susirangyt, kaip girtuoklis griebiasi džino butelio, o narkomanas vėl ima adatą, – bet pamažu aš mokausi.

Raguotus sapnus prisimenant

Gyvendama vis labiau įsitikinu, kad gyvenime atsitinka tie dalykai, kurie turi atsitikti. Pernai juokavau, kad į Juodaragį važiuoju tik iš inercijos, be kažkokio ypatingo noro, šiemet nusprendžiau elgtis protingai ir iš inercijos nelįsti iš namų, juolab, kad programoje nemačiau nieko ypatingo, dėl ko norėčiau patogią lovą iškeisti į miegmaišį palapinėje. O tada prasidėjo: atsirado kabinanti grupė, atsirado galimybė itin paprastu būdu įsigyti bilietą, atsirado puiki kompanija, vieta mašinoje, palapinėje… Turbūt neverta net sakyti, kad išvažiavau – ir dar su dideliu džiaugsmu.

Kas ketverius metus sumažėjantis festivalis šįkart pasakojo apie sapnus ir tą paslaptingą trečdalį gyvenimo. Temos išpildymas – puikus: netikėtose vietose kabančios sapnų gaudyklės, klaidi kaip ir tema Skinderiškio dendrologinio parko gamta (trečią dieną ten vaikščiodama vis dar nebūdavau tikra, kur turiu eiti, kad nueičiau ten, kur noriu – bet gal čia tik mano prasta orientacija…), nedidelis žmonių kiekis (juk ir į savo sapnus ne kiekvieną įsileidžiam), sapnuoti skatinanti muzika, kurią kasnakt girdėjau užmigdama – ramučiai turėjo nuolatines lopšines, sklindančias nuo scenos. Mistiškai romantiška tema tie sapnai, turbūt net didžiausią skeptiką užkabinanti – būk gi tu koks nori skeptikas, vis tiek tenka ir sapnuoti keisčiausius dalykus, ir stebėti sapnų atsikartojimus realybėje, ir pasivartyti naktį kitą, nemigos kamuojamam… Mistiškai romantiška ir renginio vieta – sunku patikėti, kad toks didelis ir puikus kūrinys – vieno žmogaus meilės rezultatas. Maži takeliai, tvenkinėliai, didelės pievos, regionais susodinti medžiai, informacinės lentutės… – nelaikau savęs didele gamtos mylėtoja ir entuziaste, bet apsilankyti tokioje vietoje verta ir be festivalio.

Važiavau su šiokiu tokiu iššūkiu: MJR nėra paprastas muzikinis festivalis, tai didelis kultūrinis renginys, tik įprastai tą papildomą kultūrą, vykstančią dienos metu, praleisdavau palapinėje miegodama. Dar prieš kelionę susitarėm su kolega, kad šįkart bus kitaip: pasikultūrinsiu kaip dera, kad turėčiau ką jam papasakoti. Nedrįstu lygintis su žmonėmis, kurie nuoširdžiai domėjosi ir dalyvavo visuose siūlomuose dalykuose, kurių buvo tiek daug, kad kartais norėjosi pasidalinti į mažiausiai dvi (o dar geriau – kokias keturias) dalis, kad galėtum pabūti keliose vietose vienu metu. Tačiau lyginant su savo prieš tai buvusių metų aktyvumu, pasikultūrinau kaip dera.

Ką mačiau ir girdėjau? Paklausiau keleto paskaitų (tiksliau būtų sakyti – jų dalių; nė vienoje nesugebėjau išbūti nuo pradžios iki galo), pasivaikščiojau po Burtų kiemą, apžvelgiau parodas, jaukiai pasėdėjau mistinėje sapnų mašinoje (ją kūrusiems tikrai netrūksta išmonės, be galo jauki vieta, jei ne kitur vykstantys daugybė dalykų, būčiau norėjusi ten pasilikti ilgam ilgam ir pro pusiau užmerktas akis susapnuoti kokį sapną; visiškai asmeniškas džiaugsmas – tas rūsio kvapą primenantis dvelksmas tik įėjus vidun, kaip gaila, kad uoslė taip greitai prie kvapų įpranta ir jų nebejaučia – tą kvapą uostyčiau ir uostyčiau, kol galva apsisuktų…). Labai norėjau apsilankyti observatorijoje, bet visiškai nepavyko: pirmąjį vakarą, kadangi atvažiavome po darbų ir, kol pasistatėme namus, ėmė temti, niekaip nesugebėjome jos rasti; antrąjį vakarą jau puikiai žinojome, kur ieškoti, bet atėjus pažiūrėti į žvaigždes prieš miegą, vienintelės gyvos dvasios, kurias pavyko ten rasti – lygiai taip pat pasimetę ir žvaigždėmis susidomėję žmogeliai, belaukiantys jau nežinia kiek nežinia ko. Galiu pasidžiaugti, jog pirmą kartą per daugybę dalyvavimo MJR metų stebėjau uždarymo apeigas. Įdomus patyrimas.

Labiausiai nudžiuginęs “kultūrinis reiškinys” – į miškus atvežtos “Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. Seniai ruošiausi nueiti į šį spektaklį, girdėjau apie jį krūvą puikių atsiliepimų, bet taip ir neprisiruošiau, kol galiausiai spektaklis… pats atėjo pas mane – negaliu kitaip to pavadinti. Lengvai pavydu tiems, kurie turėjo galimybę jį išgyventi visais kitais pojūčiais, o ne rega, būtų ir pačiai įdomu pasisūpuoti ant tų kėdžių, pauostyti paslaptimi likusių kvapų ir būti nutampytai pliušinio šuns ar minkštos beždžionės. Bet net sėdint minioje ir patiriant pasaką vien rega ir klausa, buvo puiku. Jei jau vaikiškas lėlių spektaklis įdomus suaugusiai ir gan išpindėjusiai moteriai, tai jau šį bei tą apie jį pasako. Bet labiausiai, žinoma, žavi pati idėja. Džiugu, kad atsiranda žmonių, nebijančių kurti ką nors naujo, džiugu, kad bandoma paversti tokį reginį kaip teatras patyrimu, kad juo galėtų džiaugtis ir nematantiej. Tikiuosi, kad ir mano vaikai, kai jų turėsiu, turės galimybę išgyventi tokią patirtį, galėti įsijausti į meninį vyksmą visomis to žodžio prasmėmis.

Ir, žinoma, muzika – visgi man tai pagrindinė priežastis, dėl kurios aš Juodaragyje vis pasirodau, iš inercijos ar ne. Daug kas po šiųmetinio renginio niurzgėjo, kad muzika nuobodoka, kad trūko kažko labiau užvedančio – prie niurzgėjimo galiu šiek tiek prisidėti, asmeniškai man norėjosi ir truputį kitokios muzikos, bet asmeniškai aš žinojau, kur važiuoju, niekas manęs nesurišo ir ten nenutempė, tai mano skundai tiek pat prasmingi ir pagrįsti, kaip šuns kaukimas mėnuliui.

Sieben girdėjau nebe pirmą kartą, bet tik šiemet išklausiau viso pasirodymo. Ir nė kiek nesigailiu. Nieko nesuprantu apie muzikos technologijas, ir man visiška fantastika, kaip vienas žmogus su vienu smuikeliu gali taip sugroti. Itin džiugino į pasirodymo pabaigą vis energingesnėmis tampančios melodijos, o bisui sugrotas Joy Division koveris visiškai papirko – taip papirko, kad nekantriai laukiu kitos galimybės išgirsti Matt’ą gyvai.

Bene labiausiai laukiau jungtinio Obšrr ir OOrchach pasirodymo. Apie antrąjį – tenka darkart pripažinti sau, kad visgi Vilkduja man artimesnė dūšiai. Dėl pirmojo – esu mirtinai muzikine ir vizualine prasme įsimylėjusi šitą projektą. Ir man būtų gerokai labiau patikę, jei pusantros valandos būtų skirta vien jojo dainoms – būčiau stovėjusi, žiūrėjusi į visada žavingas video projekcijas ir kartu lingavusi. Gaila, kad palinguoti teko tik keturias dainas – prasidėjus bendrajai daliai, ėjau prisėsti, nes nebe taip džiaugiantis, kojytės po ilgos dienos atsisakė tinkamai veikti.

Kitas labai lauktas pasirodymas – And Also The Trees. Tiesą pasakius, šios grupės buvau klausiusi labai nedaug, bet išgirdusi, kad jie bus MJR, vien dėl to kilo didelis noras ten atsirasti, nes faktas, kad jie buvo muzikiniai draugai su amžina meile The Cure, man pasako viską, ką reikia žinoti. Gaila, kad dėl visiškai suprantamų priežasčių pasirodymas labai vėlavo ir nusitempė į naktį – senstelėjau tiek, kad jau norisi anksti eiti į lovytę, ir iki pasirodymo galo neištvėriau. Bet tiek, kiek girdėjau, pakankamai pradžiugino – tokia puiki rami muzika, kaip tik prieš miegą, kaip tik medžių apsuptyje, kaip tik tokios atmosferos renginyje. Mane visada žavi atlikėjų kokybiškas bendravimas su publika – nežinau, ar čia skiriamasis britų bruožas, bet tiek And Also The Trees, tiek Matt Howden tai sugeba puikiai, šlapia sėdėjau ant šlapio šiukšlių maišo ir negalėjau nustoti šypsotis, nes nuoširdumas jautėsi net būnant ganėtinai atokiai nuo scenos.

Šiek tiek gaila, kad nepavyko paklausyti kitų šeštadienio vakarą grojusių svečių – Ô PARADIS. Buvau nusiteikusi juos praleisti, nes dubliavosi su And Also The Trees, arba nubėgti bent į pabaigą, šiems baigus pasirodymą, bet dėl pakrikusio tvarkaraščio nebesupratau, kas ir kaip vyksta, ir iki Nemigos scenos nebenušliaužiau.

Labai džiaugiuosi pagaliau po tiek metų simpatijų gyvai išgirdusi Vytautą V. Landsbergį – aplinkybės nuolat susisukdavo taip, kad nepavykdavo jo pasiklausyti. Kaip pats sakė, jo dainos – vaikams ir suvaikėjusiems. Aš prie antrųjų, nors širdy vis dar pirmasis, dar ilgai turbūt būsiu. Ir koks didelis, bet koks paprastas malonumas lengvai lynojant sėdėti ant suolelio, stalan atsirėmus, ir klausytis tokių mielų ir taip seniai širdy gyvenančių dainelių. Tokios paprastos ir lengvos atrodo, bet tokios protingos – nesiplėsiu apie jas daug (nors tikrai daug galėčiau), bet VVL man kaskart primena, kad kartais genialiausi dalykai slypi pačiuose paprasčiausiuose, kad kartais iš pirmo žvilgsnio maži dalykai yra patys didžiausi.

Buvo ir dar klausytos ar girdėtos muzikos, buvo ir dar matytų ar patirtų dalykų, bet visus juos aprašyti net man pačiai pasidarytų nuobodu. Buvo dalykų, kuriais būtų galima skųstis ir niurgzti: vėluojantys pasirodymai, pliurzės po lietaus, itin greitai išpirkti specialieji suvenyrai, neypatingai džiuginantis maistas ir dar mažiau džiuginančios eilės prie jo, viename iš punktų patį pirmą rytą dingusi bet kokia kava, į palapinę skraidantis futbolo kamuolys, ir taip toliau, ir panašiai – bet visa tai tokios smulkmenos, taip nieko nekeičia, kad prisimenu jas tik todėl, kad norisi prisiminti ir ką nors neigiamo – nebūna gi viskas tobula. Visas smulkmenas atpirko kone kiekviename žingsnyje matomas organizatorių rūpestis visais pusantro tūkstančio: instrukcijos dar prieš festivalį, šiaudų “kėdės” pievoje, apie barščius ir reikšmingas vietas informuojantys kelio ženklai, pagalba bet kokiais klausimais, šviečiančios apyrankės ant siauro keliuko tarp tvenkinių, šiaudais barstomi nuo lietaus sužlegę takai… Realūs liūdesėliai tik du: minėtasis nesusipratimas su observatorija bei pačios įdomiausios programos metu surengtos naktinės orientacinės – aš siaubingai orientuojuosi aplinkoje, bet tikrai būčiau norėjusi sudalyvauti, jei tuo metu dar labiau nebūčiau norėjusi visą energiją skirti puikiausiai muzikai.

Ir jau laukiu kitos vasaros pabaigos. Gal vėl nuspręsiu nepasiduoti inercijai ir netyčia ten atsirasiu, gal pasidavusi inercijai atvažiuosiu, gal apie inerciją net minčių nekils ir degsiu dideliu noru kuo greičiau atvykti ir kuo daugiau pamatyti – net dievai turbūt dar nežino, kaip kas bus po metų. Bet esu tikra, kad bet kokiu atveju – nenusivilsiu.